Kai sueina metai, kūdikis – jau nebe kūdikis, o mažylis (toddler). Anot babycentre.co.uk, jis tampa vis savarankiškesnis, pradeda pažinti pasaulį stačiomis, atranda humoro jausmą ir išmoksta pasakyti „aš tave myliu“. Tikra tiesa!

Nors savarankiškumo daugėja, metinukas vis dar smarkiai prisirišęs prie mamos. Gali būti, kad mamai pasitaiko kokių reikalų, kai mažylį geriau palikti su tėčiu, močiute ar aukle, o kai kas gal net ir į darželį išleidžia. Babycentre pataria atsisveikinimui pasilikti daugiau laiko: į darželį nuvažiuoti ankstėliau ar paprašyti auklę atvykti gerokai prieš išeinant mamai. Taip vaikas turės laiko apsiprasti kitoje aplinkoje ar įsidrąsinti prie kito žmogaus. O atsisveikinti reiktų dalykiškai: neišsmukti pro duris slapčia, bet ir nesigraudinti ilgiausiai apsikabinus – bučkis ir ate. Keista, kad kai kurie ikimokyklinio ugdymo pedagogai nesupranta tokio normalaus, žmogiško atsisveikinimo svarbos.

Babycentre iškelia gerą idėją, kurią mes su mažuoju vaiku kažkaip vis pamirštam – keisti žaislus. Mes palyginti turime mažai žaislų, bet tikrai užtektinai tam, kad vienus sukeltume į antresolę, o kitus paliktume žaisti, po kurio laiko sukeistume. Taip leidžiame vaikams iš naujo atrasti pamirštą seną, žaislai nenusibosta ir rečiau reikia pirkti naujų 😉

Taip pat babycentre primena kūdikių gestų privalumus: metinukai jau daug suvokia ir daug nori pasakyti, pasidalinti savo mintimis ar išreikšti poreikius, tačiau dažno mažylio liežuvis dar nedirba taip gerai, kaip norėtųsi. Tačiau dirba rankos! Gestai išlaisvina tiek vaikus, tiek tėvus nuo nereikalingo nervinimosi. Mes juk esame bendraujančios būtybės, o bendrauti daug lengviau konkrečiais verbaliniais ar neverbaliniais ženklais, nei vien mykimu, verkimu ir spėlionėmis.

Negaliu atsidžiaugti, kad mokėme gestų pirmąjį sūnų, o mūsų metinukas irgi jau vartoja kelis gestus, kitus – supranta. Net nemokytas gestų vaikas daug ką pasako kūno kalba: iškelia rankas, kai nori būti paimamas, mojuoja „ate“, baksteli su pirštu į norimą daiktą. Kai kurie metinukai ištaria ir kelis suprantamus žodžius, o jų nesuprantami „bababa“ ir „tetete“ dažnai taip pat nėra bereikšmiai: priklausomai nuo tonacijos ir gestikuliavimo tai gali reikšti „Mama, mano puodelis nukrito“ arba „Šitas daiktas labai įdomus“ 😉

Beje, babycentre teigia, kad pirmieji mažylio žodžiai dažniausiai susiję su keliomis sritimis: 1) mylimiausi žmonės ar naminiai gyvūnai („mama“, „tete“); 2) valgymas („amam“), 3) ėjimas miegoti (galbūt „ate“), 4) turtas („brrr“ – mašinėlė, „lialia“ – lėlė); 5) troškimai („apa“ – aukštyn, ant rankų).

Metų amžiaus mažylis paprastai turi 6-8 dantis. (Žinoma, griežtų taisyklių nėra, todėl gal vienas turės tik 4, o kitas – net 12). Nekalbant apie tai, kad jeigu dantų yra ir yra valgomas kietas maistas (t. y. ne vien mamos pienas), juos reikia valyti, metai yra pats tas amžius pirmą kartą apsilankyti pas dantų gydytoją. Vaikas jau pakankamai brandus, kad jam būtų įdomu pažinti gydytojo kėdę, įrankius, o kuo anksčiau mažylis susipažins su šiais dalykais, tuo lengviau jam bus ateiti esant bėdai. Taip pat tai galimybė pastebėti bėdą, kol ji dar visai nedidelė, skelbia babycentre. Beje, jie siūlo visai protingą dalyką – nebūtina specialiai užrašinėti vaiko pas dantų gydytoją. Galima tiesiog nusivesti kartu, kai eina mama ar tėtis. Tik, žinoma, jeigu mama ar tėtis dantisto kėdėje aikčios ar klyks, vaikui įspūdis liks ne koks… 🙂

Metinukui jau tinka gerti karvės pieną. Babycentre sako, kad šis gėrimas antraisiais metais ypač svarbus – jis suteikia pakankamai energijos ir duoda riebalų, reikalingų vaikui augti. Mažylis turėtų išgerti apie 350 ml pieno kasdien. Jeigu gers daugiau, turės mažiau vietos kitam reikalingam maistui. Jeigu gers mažiau, neturės iš ko pasisavinti reikalingų maistinių medžiagų. Nenoriukui iš pradžių galima pasiūlyti gėrimą iš pieno ir mišinio ar mamos pieno, karvės pieno kiekį palaipsniui didinant iki 100%. Bet aš iš tiesų manau, kad jeigu vaikas geria mamos pieną, tai tegu jį ir geria. Karvės pienas nė iš tolo neprilygsta mamos pieno gėriui, tad kam jį keisti?

Beje, kai kurios mamos po pirmojo vaiko gimtadienio nusprendžia, kad žindyti jau gana. Žinoma, tai kiekvienos mamos pasirinkimas, tačiau man šis požiūris yra svetimas. Mamos pienas vaikui yra tiek reikšmingas ir tiek vertingas, kad jo nebeduoti tiesiog šiaip man atrodo visiškai neprotinga. Tas pats lyg sakytume, „Ai, gana jau mums tų daržovių iš močiutės kaimo, dabar pirksime tik konservuotus žirnelius iš Maximos“… PSO rekomenduoja žindyti iki 2 metų ir ilgiau.

Metinukai smalsiai tyrinėja pasaulį savarankiškai, daug laiko praleidžia ant grindų, o jų pirštukai jau gerai išmokę sugriebti mažulyčius trupinukus ir kitokias smulkmes, sunkiai pastebimas mūsų akimis iš viršaus. Babycentre primena elgtis atsargiai ir nepalikti mažyliui prieinamose vietose vitaminų ar vaistų piliulių, kačių ar šunų maisto, smulkių vyresnių vaikų žaislų ir kitokių mažų aštrių daiktų, nes vis dėlto mažiukas dar linkęs daug ką ragauti.

Smalsuolis ne tik pats sugalvoja visokios veiklos, bet ir labai seka suaugusiuosius ar vyresnius brolius ir seseris, kopijuoja jų elgesį, taip išmokdamas, kaip vis dėlto reikia gyventi šiame pasaulyje. Galbūt pastebėjote, kad jūsiškis bando šluostyti stalą savo seilinuku ar matuojasi jūsų saulės akinius. Mūsų mažius labai mėgsta prisidėjęs kokį daiktą prie ausies „kalbėti telefonu“, pagriebęs plaukų šepetį šukuotis ar šukuoti kitus, išsitraukęs šluotelę šlavinėtis virtuvėje. Jis taip pat puikiai mėgdžioja brolio burzgimą, seilių purškimą, cypavimą ir kitokius „fainus“ dalykus. Vis tik labiausiai reiktų vengti vaiko akivaizdoje gerti vaistus, lašintis akių lašus, krapštuku valytis ausis ir pan., taip pat jis neturėtų matyti, kaip atidarote stalčių ir spintelių užraktus, skirtus jam ten nelįsti. Dar pridėčiau – geriau vaiko akivaizdoje nemesti nieko į šiukšlių dėžę ar klozetą 😉

Mūsiškis keletą kartų perėjo visas spinteles ir daugiau nebelenda, tik turi kelis mėgstamus stalčius, kuriuos vis mėgsta patikrinti. Žinoma, geriausia išeitis ne užrakinti dominančias vietas, bet šalia suteikti vaikui skirtą stalčių ar spintelę su daug įdomių virtuvinių rakandų, kurių nebranginame. Deja, šiuo metu neturime atliekamos vietos virtuvėje, tad tenka spintelių dureles užraišioti arba vis sušluoti sausus pusryčius, pipirus ar miltus… Be abejo, taip nenutiktų, jei su vaiku tiesiog patys žaistume, skaitytume knygelę ar rinktume rudeniškus lapus. Deja, ne visada išeina mažyliui skirti 100% dėmesio.

Apskritai ką turėtų mokėti daryti metinukas, tai mėgdžioti kitų žmonių veiklą, veblenti kažką panašaus į žodžius, gestais parodyti, ko nori. Maždaug pusė vaikų ištaria „mama“, „tete“ ir dar kokį nors žodį, paeina kelis žingsnelius, supranta paprastus nurodymus ir juos atlieka. Kai kurie vaikai moka šį tą papiešti kreidele, gerai vaikšto, ištaria „mama“, „tete“ ir dar du žodžius.

Mūsiškis tikrai mėgsta mėgdžioti, veblena, rodo kelis gestus, bet savo  norus retai išreiškia vienareikšmiškai, ištaria „ate“ ir „mama“, paeina kelis žingsnius, tačiau nenoriai – mieliau prisėdęs vieną koją keliauja krabo žingsniu, supranta, kai sakai „ateik“ ir ateina, jei neturi įdomesnės veiklos 🙂 Piešti nelabai išeina, bet pabaksnoja pieštuku, kai brolis išsitraukia priemonių.

Babycentre primena, kad nuo metų amžiaus „normalumo“ ribos smarkiai išsiplečia. Pvz., vaikščioti kai kurie vaikai išmoksta vos 8-9 mėnesių, tuo tarpu kiti – tik 16-17. Visi vadovėliniai nurodymai, kad 12 mėn. vaikas daro tą ir tą, o 13 – tą, yra daugiau kaip gairės, rodančios, ko vaikas gali potencialiai pasiekti. Iš tiesų svarbu matyti tik tai, kad mažylis tobulėja: ima daugiau kuo domėtis, darosi mobilesnis, vis ko nors išmoksta. Na, o jeigu jau labai neramu, kad vaikas „nieko nedaro“, visada galima apie tai paklausti gydytojo.

Jeigu auginate ne pirmą vaikutį, tikriausiai išgyvenate panašius jausmus kaip ir mes – jaunėlis vis mažas ir mažas. Nuolat bandau įkalbinti save neskirstyti žmonių į didelius ir mažus, bet niekaip nepavyksta atsikratyti tų minčių ir tų žodžių „jis dar mažas“. Štai tik neseniai susipratome nuleisti mažėlio lovytės dugną žemiau ir pakeitėme automobilinę kėdutę iš kūdikiškos į 1 grupės Maxi-Cosi Tobi. Vyresnėliui po kūdikiškos iš karto pirkome Inglesina Prime Miglia I-FIX – visam kėdutiniam laikotarpiui. Tačiau būdavo gaila žiūrėti, kaip jis ilgoj kelionėj užmigęs sukniumba visas, tad šįkart dėmesio skyrėm ne tik saugumui ir ekonomijai, bet ir vaiko patogumui – Tobi kėdė šiek tiek atsilošia atgal. Ne visai tiek, kaip kūdikio kėdutė, bet pakankamai, kad galva nesvirtų ant kelių. O laikosi ir be iso-fix tikrai tvirtai. Be to, Tobi modelis patogus ir tėvams – vaikui paaugus nereikia kaišioti dirželių į kitas skyles, užtenka kilstelti galvos atramą ir dirželiai kyla patys. Šiuo patogumu jau teko kelis kartus pasidžiaugti, nes juk vyresnėliui žūt būt kartais reikia važiuoti brolio kėdutėje… 🙂

Gimtadienį atšventėme kaip rekomenduojama – be didelių pompastikų, beveik tik šeimos rate. Mažylis dovanų gavo kelis žaislus, smulkmenėlių, o svarbiausia – maitinimo kėdę! Taip, irgi tik dabar ja pasirūpinom… 🙂 Išrinkom tokią pat kaip vyresnėliui – Stokke Tripp Trapp.  Tai net ne tai, kad maitinimo kėdė, bet daugiau virtuvinė kėdė ar apskritai kėdė, tinkama nuo naujagimystės iki brandaus suaugėliško amžiaus. Per pastaruosius kelerius metus nepastebėjau, kad rinkoje būtų pasirodę kas nors analogiškai gero. Ir prekiauja šia kėde, mano žiniomis, viena vienintelė parduotuvė – Baby Center (nemaišyti su informaciniu portalu babycentre.co.uk 🙂 ). Laimei, tai parduotuvė, į kurią visada malonu užeiti. Konsultantai pasitinka atviri visiems klausimams, nusiteikę nuoširdžiai padėti išsirinkti ir tikrai išmanantys turimas prekes. Mielai parodys, kaip prisegti automobilinę kėdutę jūsų mašinoje, ar nuneš į bagažinę stambesnį pirkinį. Tikrai sakau, nežinau jokios kitos ne žaislų parduotuvės, kur būtų toks kokybiškas ir draugiškas aptarnavimas. Vat toks, už kurį net arbatpinigių norisi duoti! 🙂

Oi, ir vėl vos nepamiršau torto reikalų 🙂 Nors labai patiko Elviolės tortas per vyresnėlio gimtadienį, dabar nieko ypatingo nereikėjo, bet persotinto E „vitaminais“  prekybcentrinio irgi nesinorėjo, tad išbandėm J. Gulbinienės įmonę. Esu girdėjus, kad čia stengiamasi nepiktnaudžiauti priedais, o kažkada skanautas tortas atrodė ganėtinai panašus į naminį. Dar labiau apsidžiaugiau, kad viską galima rinktis internete. (Būtų mano valia, padaryčiau, kad visos parduotuvės internete eksponuotų visą savo asortimentą, tada žinotum, į kurią verta važiuoti ir ko ten gali tikėtis :)) Užsakinėt neužsakinėjau, tiesiog pasižymėjau kelis patikusius pavadinimus, nuvažiavau į parduotuvę ir nusipirkau. Iš buvusiųjų gražiausiai atrodė jogurtinis. Ant torto dar buvo vietos, tad iš vitrinos išsirinkau boružėlę jam „suvaikiškinti“, o pardavėja ją iškart ir prilipino norimoje vietoje ir dar meiliai pasiūlė užrašyti vaiko metus. Buvau labai nustebinta. Ji tiesiog atsinešė kelias tūtas spalvoto kremo ir išraitė 1. Ir tai nieko papildomai nekainavo! O torto skanumėlis… Mmmmm…