Kai pirmąkart susidūriau su vaikų dantų valymu, susiformavau tokią nuomonę: pirmuosius dantukus valyti su vandeniu, paskui naudoti ir pastą, be fluoro, nes jis, nors geras dantims, blogas nurijus, vėliau (kai moka gerai išskalauti burną) galima jau su fluoru, bet mažu jo kiekiu, palaipsniui tą kiekį didinant iki suaugusiųjų.

Vyresnėliui ir valėm dantukus su pasta be fluoro, net kai jis jau, regis, išmoko gražiai išsiskalauti. Ir staiga po trečiojo gimtadienio pastebėjau skylutę tarp priekinių dantų. Nedidelę, visai miniatiūrinę, bet skylutę. Po šimts, šitaip kruopščiai valom, nė vieno vakaro nepraleidžiam, ir še tau, kad nori! Ne juokais susinervinau, nusiminiau ir nusivyliau. Ėmiau šen bei ten skaitinėtis apie dantukus, jų gedimą ir valymą, išklausiau kelis seminarus ir štai atsakymas – mes visą laiką valėm be fluoro!

Taigi nusprendžiau nupirkti vaikui dantų pastą su fluoru. Bet pasirinkimas – neduok tu, Dieve! Tūtelės taip neapetitingai atrodo, kad jokiu būdu nenorėčiau jų turinio dėti į burną. Visur sudėtyje kvapikliai ir dažikliai, kurių stengiuosi vengti. O su fluoro kiekiu išvis tragedija: kai kur nenurodytas, kai kur nurodyta labai neaiškiai ir net atrodo, kad pastoje, skirtoje nuo 6 mėn., fluoro dar daugiau nei pastoje, skirtoje nuo 3 metų, ir apskritai neradau pastos su mažesniu nei 1000 ppm kiekiu, o tai jau suaugėlių kiekis…

Vėl iš naujo skaičiau ir domėjausi. Atradau dvi stovyklas: vieni teigia, kad fluoro būtinai turi būti dantų pastoje, nes jis gyvybiškai būtinas dantims, o kiti – kad ne, nes mes jo pakankamai gaunam su vandeniu ir maistu (ypač gyvenantieji Lietuvos pajūryje), o per didelis fluoro kiekis, ypač nurytas, labai kenkia organizmui…

Panašu, kad fluoras – amerikiečių, pamišusių dėl baltų dantų, užvesta mada. Praėjusio šimtmečio vidury jie netgi pradėjo fluoruoti vandenį. (Kai kuriose šalyse fluoruojama druska, pienas.) Pasirodė tyrimų, kad tai 40% sumažino dantų gedimo problemas visuomenėje, tačiau paskui tie tyrimai buvo paneigti kaip ne visai pagrįsti ir nemoksliški. Tuo pačiu pastebėta, kad teritorijose, kur vanduo nefluoruojamas papildomai, karieso atvejų pastaraisiais dešimtmečiais taip pat smarkiai sumažėjo (pvz., kažkuriuo metu vanduo buvo fluoruojamas Suomijoje, Vokietijoje, bet nustojus tai daryti, dantų gedimo atvejų ir toliau mažėjo). O ten, kur žmonėms tiekiamas fluoruotas vanduo, padaugėjo kaulų ir kitokių vidaus ligų. Nuo per didelio suvartojamo fluoro kiekio vystosi fluorozė, kuri išoriškai pasireiškia baltomis ar gelsvomis dėmėmis ant dantų, duobelėmis, ir tai visam gyvenimui.

O viduje yra kaulai (taip pat ir dantys), silpnėja skydliaukės veikla, smegenų vystymasis. Ypač padauginti fluoro pavojinga sergantiesiems kepenų ligomis ir kūdikiams. Taip pat fluoras ardo dantų implantus.

Vandens fluoravimo priešininkai teigia, kad nuo to laiko, kai imtasi fluoruoti vandenį, nebuvo atlikta jokio mokslinio tyrimo apie šio metodo veiksmingumą ir / ar žalą. Tuo tarpu mokslininkai, ėmęsi tirti patį fluorą ir jo įtaką įvairių gyvūnų sveikatai, vis dažniau prieina išvados, kad fluoras gal apskritai nėra reikalingas, nes iš tiesų nerasta nė vieno žmogaus, kuriam būtų nustatytas fluoro trūkumas. 1999 m. dr. Lennartas Krookas iš Cornell universiteto Veterinarijos medicinos koledžo, 27-erius metus tyrinėjęs fluoro klausimus, paskelbė, kad

there is no such thing as fluoride deficiency. There is no such thing as optimal fluoride intake. There is only intoxication or poisoning from ingesting fluoride. (Nėra tokio dalyko kaip fluoro trūkumas. Nėra tokio dalyko kaip optimalus fluoro kiekis. Yra tik intoksikacija arba apsinuodijimas nuryjamu fluoru.)

Jo mintis patvirtino ir kiti mokslininkai. Šiais laikais tikrai aišku, kad suvartojamas fluoras, pvz., su vandeniu ar fluoro tabletėmis, kurios anksčiau buvo skiriamos kaip maisto papildas, neturi jokio teigiamo poveikio dantims, bet daro didelę žalą vidaus organams. Geriau vartoti kalcį (jis yra būtinas gyvybinėms funkcijoms, o 99% jo yra kauluose ir dantyse; pagrindinis šaltinis – pieno produktai, t. p. riešutai ir sėklos, pupos ir kt.; jis praktiškai netoksiškas) arba ksilitolį (jis dedamas į kramtomą gumą kaip draugiškas dantims saldiklis; nekenksmingas, nebent nuo labai didelio kiekio pūs pilvą ar palaisvės viduriai). Fluorą, jeigu norime juo sustiprinti dantis, galima vartoti tik ant pačių dantų ir nenuryti. (Plačiau apie tai rasite čia.) Taigi geriausias fluoro šaltinis – dantų pasta, kurios vartojimas bene aiškiausiai ir siejasi su karieso atvejų sumažėjimu įvairiose pasaulio šalyse. Dar būna fluoruojami dantų skalavimo skysčiai ir dantų siūlai (kokia nauda iš siūlo fluoravimo, man mistika…).

Fluoro klausimą 2008 m. nagrinėjo „Scientific American” (ištraukos). Ten teigiama, kad suaugusiam žmogui per dieną reiktų gauti 0,05-0,07 mg/kg fluoro. T. y., jeigu sveriate 70 kg, tai jums reikia 3,5 – 4,9 mg fluoro per dieną.

Straipsnyje taip pat publikuojama fluoro kiekio maisto produktuose lentelė (bet tai nėra absoliučiai visi produktai, kuriuose yra fluoro, o tik dažniausiai vartojami):

• Užplikyta juoda arbata – 3,73 ppm
• Razinos – 2,34 ppm
• Baltas vynas – 2,02 ppm
• Obuolių skonio sulčių gėrimas – 1,09 ppm
• Užplikyta kava – 0,91 ppm
• Vištienos sultinys – 0,61 ppm
• Dietinė kola – 0,60 ppm (JAV vidurkis)
• Greipfrutų sultys – 0,46 ppm
• Alus – 0,45 ppm
• Keptos bulvės su lupena – 0,45 ppm
• Čederio sūris – 0,35 ppm
• Tortilijos – 0,33 ppm
• Kukurūzų košė – 0,32 ppm (kūdikių maistas)
• Šokoladiniai ledai – 0,23 ppm
• Užplikyta ramunėlių arbata – 0,13 ppm
• Pienas (2%) – 0,03 ppm

(kelis neaktualius punktus išmečiau)

Ppm yra parts per million – milijoninės dalelės. 1 ppm atitinka 1 mg/l arba 1 mg/kg. Taigi, panašu, kad išgerdami puodelį kavos, 2 puodelius juodos arbatos bei suvalgydami porciją vištienos sultinio ir 0,5 kg razinų, gauname visą normą. Na, gal razinų tokiais kiekiais ir nevalgome, bet valgome kitų produktų, iš kurių po kruopą susidaro ta norma.

O vaikų norma? Mano trimetis sveria berods apie 13 kg, tai jam, vadinasi, reikia 0,65-0,91 mg fluoro per dieną. Saujelė razinų, kurias mėgsta, sulčių buteliukas – ir yra! Juokas!

Beje, pagal Lietuvos higienos normą HN 24:2003, mūsų geriamajame vandenyje (iš čiaupo) turėtų būti ne daugiau kaip 0,7-1 mg fluoro. Įtariu, kad jo tiek yra, jei ne daugiau, tad išgerdami 1 l vandens per dieną, kaip rekomenduojama, jau gauname trečdalį savo (suaugėlio) dienos normos.

Bent jau mane ši lentelė įtikino, kad su maistu, ko gero, gauname pakankamai fluoro. Taip pat įtikino ir tuo, kad ne toks jis jau svarbus – juk šnekam vos apie kelis miligramus! (Pvz., vitamino C reikia 60-80 mg per dieną).

Tęsinys kitame įraše.