Savaitėlė su reikalais, kelios laisvos dienos ir kelios dienos kelionei – tiek pasisekė iškišti nosį į Šanchajų, Kinijos didmiestį, kuriame gyventojų dūzgia panašiai 7,5 karto daugiau nei visoje Lietuvoje. Su savim dar pasiėmiau mažąjį sūnų ir mamą.

Pradžia

Kelionės pradžia buvo nesėkminga ir nieko gero nežadanti. Nors lagaminą pradėjau krautis prieš kelias dienas, užsegiau jį tik apie 4 val. ryto, kai 6 ar 7 val. jau reikėjo keltis. Tą pačią naktį mūsų varliukas smarkiai apsisnargliavo, pradėjo kosėti. Rytą, važiuodama į oro uostą, mama užstrigo lifte. Vis patyliukais svarsčiau, ar tai kokie lemtingi ženklai, ar tiesiog nelaimingas rytas. Vis dėlto iškeliavome.

Helsinkyje, kur turėjome persėsti į Šanchajaus lėktuvą, mažuliui pasidarė dar blogiau. Ištisai kosėjo, sunkiai šnopavo, kaito. Galiausiai ėmėm ieškoti kokios nors medicinos pagalbos ar vaistinės. Darbuotojai išsiuntė į ligoninę priešais oro uostą. Teko eiti per lauką, kur snigo ir buvo šalta, bet gaivu. Mažiukas tuoj pat nurimo ir užmigo.

Šiaip ne taip radau įėjimą, o mus pasitiko su klausimu: „Jūs užsirašę? Šiandienai jau nėra laisvo laiko.“ Vienas gydytojas vis dėlto sutiko priimti. Visko išsiklausinėjo, atidžiai paklausė plaučius, apžiūrėjo ausis, o dėl temperatūros paklausė manęs, ar vaikas turi 🙂 Paskui išsiuntė į laboratoriją, kur moteris be jokių pirštinių, be nieko, paėmė kraują, nosies turinį. Ištyrė nuo kelių ligų, nieko nerado, bendras kraujo tyrimas geras. Padarė dar plaučių alveoles praplečiančią inhaliaciją, truputį lengviau vaikui tapo. Bet prigąsdino, kad skristi nerekomenduoja, nes lėktuve, kai po kelių valandų inhaliacijos poveikis nuslops, vaikui gali pasidaryt visai prastai, o pagalbos nebus ir t. t. „O tai ką daryti?“ – klausiu. „Pasilikit šiai nakčiai Helsinkyje“, – sako. „Stebėsim, po kokios valandos galėsim pakartot inhaliaciją“. Nesąmonė! Žinoma, su tokiu vaiku, kaip jis tada atrodė, turbūt išgąsdinau tą gydytoją, ir jis elgėsi labai atsakingai, tačiau iš tiesų nelabai turėjau kito pasirinkimo, be to, įvertinau, kad ilgiau kaip parą tokia būsena paprastai nesitęsia. Dar gavom vaistų, kokius jau esam vartoję, žinojau, kaip jie veikia ir nuo ko, tad palikusi ligoninei daugiau kaip 250 EUR (kelionės draudimai praverčia!), ryžausi skristi.

Vėl perėjom per gaivų lauką ir skrydyje vyrukas beveik visą laiką miegojo. O mes su mama vis tikrinom, ar dar kvėpuoja…. Košmaras neišpasakytas! Jau buvau tris kartus prakeikus save, kad susiviliojau šia išvyka. Bet… Gerai pamiegojęs, atsikėlė vaikas gana žvalus. Nosis bėgo vis mažiau ir mažiau, matyt, sausas lėktuvo oras džiovino, šį tą užvalgė, baksnojo į langą ir linksmai reguliavo pramogų monitorių. Į Šanchajų išlipo beveik visai sveikas. Dar kelias dienas po kelis kartus sukosčiodavo, bet turėjau sirupo nuo kosulio, taip viskas ir baigėsi. Taigi maždaug nuo pusės skrydžio į Šanchajų viskas jau buvo super!

Kelionė lėktuvu

Bendrai paėmus vaikas miegojo didžiąją kelionės dalį. Iš pradžių buvo apmaudu, kad vis pataikydavo užmigti prieš pat atnešant pietus ar pusryčius ir pabusti gerokai po to, kai išnešdavo išvalgytus indelius, bet net ir tada, kai pasisekdavo maitinimo nepramiegoti, iš lėktuvo davinio valgė tik sausainukus ir sumuštinių bandeles, tad džiaugiausi, kad neužsakinėjau jam atskiro maisto. Būtų tekę imti „išsinešimui“ 🙂

Apskritai mažiukas nei veržėsi bėginėti po lėktuvą, nei labai pyko, kai reikėjo segėti saugos diržą – praktiškai nekėlė jokių rūpesčių. Keliauti su kūdikiu (tokiais kelionėje laikomi vaikai iki 2 m.) buvo nepatogu tik keliais aspektais:

• Kai kelis kartus maitinimo metu nemiegojo, makalavosi kaip vijurkas ir buvo baisu, kad tuoj lėks karšti makaronai man į sterblę ar kaimynams ant galvos, tad su mama valgėm pakaitomis: visą maistą sukraunam ant vienos staliuko, ta pavalgo, perima vaiką, visą maistą perdedam ant kitos staliuko, kita valgo. Jau ten vieno žmogaus davinį susidėt ant to vieno staliuko gana striuka, o dviejų! Keliaudama viena niekad nebuvau pastebėjusi, kad tie staliukai tokie mažučiai 🙂 Apskritai tarp sėdynių maža vietos, o dar kai staliuką ištiesi…
• Kai keliauji vienas, miegui gali susirangyti įvairiausiomis pozomis. Kai daliniesi sėdyne su kūdikiu, jų gerokai sumažėja. Tačiau geriausios vis tik lieka tos pačios: sėdėti šonu arba išsitiesti įstrižai. Kai pozos ieškojimo etapas atkrenta, viskas vėl pasidaro paprasta.

Laiko skirtumas

Kadangi mano vaikas ir šiaip beveik neturi režimo ir valgo tada, kai valgo, o miega tada, kai miega, laiko juostų pasikeitimas (+6 val.!) didelio įvykio nepadarė. Tiesa, jis neidavo miegoti 21 val., kaip įprastai, bet vien dėl to, kad dažniausiai tokiu metu dar nebūdavome grįžę į viešbutį 🙂 Keletą kartų bandėm migdyti „normaliai“ ir patyrėme ilgą valandą ausį rėžiančio rėkimo (kaimynai turbūt irgi nebuvo patenkinti, kartą net lyg beldė į duris 🙂 ), o sykį, kai abi migdytojos jau beveik snaudė savo guoliuose, mažiukas atsisėdo aklinai tamsiame kambaryje, prisitraukė nuo spintelės žurnalą ir ėmė jį vartyti… Žodžiu, nieks jam nenurodinės, kada miegoti, kada – linksmintis 🙂

Aplinka

Mūsų varliukas niekaip ypatingai nereagavo į lėktuvus ir oro uostus, tačiau nusileidus Kinijoje pasijuto gerokai nejaukiai. Iš pradžių nepaleisdavo manęs nė per plauką ir tik retkarčiais ryždavosi pabūti močiutei ant rankų ar ant kelių. Įsivaizduoju, kad atsidūrus ten, kur pastatai dešimtkart aukštesni, žmonės kitaip atrodo ir kalba nesuprantama kalba, gali pasijusti tarsi Marse. Tik paskutinėmis dienomis vaikas įgijo daugiau drąsos savarankiškai tyrinėti aplinką: bėginėjo po valgyklą, nerimdavo atsisėdęs metro, vis norėjo ką nors griebti, čiupinėti.

Maistas

Vyrukas skeptiškai žiūrėjo į nematytus vaisius, bet noriai kirto kiniškus saldumynus. Iš rimtesnių patiekalų labiausiai mėgo skrudintus koldūnus, makaronus ir dešreles ant pagaliuko, bet nustebau, kad jam visiškai nepatiko baozi ir kiniška košė. Apskritai dėl maisto buvau rami – kinai viską, išskyrus vaisius, valgo tik termiškai apdoroję. O vaikas mano žinodavo, ko nori: besdavo pirštuku į norimą patiekalą, jį ir valgydavo 🙂 Mus labai skaniai ir įvairiai maitino viešbutyje, gatvės maistas jam irgi tiko. Bėdos atvejais gelbėdavo nepamainomi lietuviški ryžių trapučiai. O šiaip – žindomam kūdikiui su mama niekur ne bėda 😉

Klimatas

Nors prieš mums išvykstant Šanchajuje ir Vilniuje oras buvo lygiai toks pats: apie 0 C ir lietus, daugelis šaltinių prieš kelionę labai gąsdino, kad ten siaubingai šalta, mat didelė drėgmė, kuri prasiskverbia prie kūno, kad ir ką beapsirengtum. Na, drabužių susidėjau tokių, kokius rengdavausi Vilniuje ir nešalau. Dar paėmiau miegmaišį mamai, šiltą kūdikio miegmaišiuką ir vilnonį pleduką, jeigu miegoti būtų šalta, mat Šanchajuje nėra centrinio šildymo – vėsiau būna tik kokį mėnesį per metus, tad neverta. Pirmame viešbutyje miegoti buvo tikrai vėsu (niekaip nesugalvojome, kaip įsijungti šildymo režimą kondicionieriuje, o eiti iki registratūros paklausti jau nebuvo jėgų), tad viskas, išskyrus vaiko miegmaišiuką, tikrai pravertė. O antrajame savaime buvo ganėtinai šilta, panašiai kaip pas mus senesnės statybos namuose, tad užteko viešbučio antklodžių.

Oras iš tiesų nebuvo toks šaltas kaip Vilniuje. Nors beveik visą laiką lijo, to smelkiančio šalčio nesijautė, nebent tik Bunde, prie vandens, kur labai vėjuota. Kelias dienas pasitaikė saulėti orai, tai vidudienį temperatūra siekė apie 13 C ir taip užkvipo pavasariu! Juolab kad ir gėlių daug žydinčių, o dauguma medžių skleidžia pumpurus.

Ruošdamasi kelionei konstravau šiltą uždangalą nešioklei. Jo tikrai neprireikė.

Tęsinys kitame įraše.