Aplankėm Knygų mugę. Nors minčių buvo lėkti vos mugei prasidėjus, sąmoningai ėjau paskutinę dieną, kad būtų kuo mažiau pagundų išleist pinigus – viskas daugiau mažiau išgraibstyta 🙂

Apskritai į mugę, kaip ir rudenį į „Vaikų šalį“, žvelgiau kaip į kokį vaikų pramogų parką. Ir nenusivyliau. Prie įėjimo pasitiko šoktelėjusi kaina – 12, vietoj įprastų 10 Lt. Bet verta.

Ir didesniems, ir mažesniems vaikams buvo ką veikti. Vaikų salėje vyko tarytum mini „Vaikų šalis“: žaidimai, žaislai, tapymas ant veido, o jau dirbtuvėlių margumynas! Visų ir neapėjom, bet galima buvo piešti senovinį žemėlapį, pasigaminti knygos lapą archainiu būdu, net sukurti animacinį filmuką! Čia pat vyko ir vaikų kurtų filmukų peržiūra. Tame kambarėlyje tikrai praleidom gabaliuką laiko 🙂

Vienas renginys, dėl kurio norėjau eiti būtent sekmadienį – Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertas visai šeimai, kokie būna sekmadieniais pačioje filharmonijoje. Du kiškiai vienu šūviu, kaip sakant. Šmaikštus pučiamųjų orkestras ir du be galo lankstūs, sakytum, plastelininiai, aktoriai vaidino „Čipolino nuotykius“. Įtikinamas buvo ir Pomidoras, ir senukas Čipolonė, ir ypač šuniukas.

Puiku, kad kėdės ne teatrinės, ne pritvirtintos prie grindų, tai Žiogučio kėdę apsukome ir jis žiūrėjo spektaklį atsiklaupęs. Labai jam patiko, buvo tikrai susidomėjęs ir įsitraukęs, linkčiojo į muzikos taktą, tik kai Čipolonę įmetė į kalėjimą, vaikas prisiglaudė prie manęs ir išsigandęs pralemeno, „einam namo“. Bet užteko apsikabinimo ir žiūrėjom toliau. Tuo tarpu iš salės galo jau per antrą muzikinį intarpą atsklido replika: „Man jau nusibodo. Kiek jie čia su tom dūdom gros?“ 🙂

Kam patinka paprastutis vaidinimas + gyva klasikinė muzika, tai nuoširdžiai rekomenduoju šį ir kitus filharmonijos kūrinukus. Į savo sąrašą įtraukiam dar vieną teatrą. Nors, tiesą sakant, mane labiau domintų įprasto formato koncertukas.

Noriu dar pagirdi įspūdingą vaikų knygų iliustracijų parodą, veikusią 3-ojoje salėje. Gal ne visi ten ir kišo nosį, nes salė šiaip jau skirta akademiniams leidiniams – skamba nuobodžiai, ar ne? Nors iš tiesų ir joje buvo tikrai įdomių dalykų. O toji iliustracijų paroda pakerėjo savo sumanymu – tai balta siena, kurioje pats atsidarai pasirinktas dureles ir už jų pamatai piešinį. Toks eksponavimas galbūt neužtikrina, kad kiekvienas lankytojas 100% pamatys viską, bet drąsiesiems ir smalsiesiems padeda daug labiau pažinti, nes kai žmogus įsitraukia, daug daugiau į save įtraukia.

Durelės įvairių dydžių, įvairiuose lygiuose, šalia miniatiūrinė niša su knyga, kurios iliustracijos eksponuojamos. Knygos šioje vietoje Žiogučiui buvo neįdomios, bet su kokiu susidomėjimu jis varstė tąsias dureles ir aptarinėjo, ką už jų radęs! 10 su pliusu! Ne, visi 12!

Šiaip jau mano abu vaikai – dideli knygų gerbėjai, o aš dėl vaikų literatūros irgi pamišus. Gal taip neatrodo iš tinklaraščio, nes vis būna apie ką aktualiau kalbėti, tačiau namuose turime daugiau kaip 100 knygelių mažiems vaikams, o knygyne rieda graudžios ašaros, kai vietoj dviejų leidinių galima išsirinkti tik vieną…

Na, o Knygų mugėje nepirkom nė vienos 🙂 Galvojau parsinešt antrą Kiškio Pranciškaus dalį, bet iš pradžių neužmatėm, o paskui jau buvom tą sumelę išleidę: pirkom „Geradarių” magnetines raideles ir „Briedžio” Lietuvos žemėlapį.

Susivokiau, mano vaikas jau suaugo (na, nebe kūdikis 🙂 ). Mugėj praleidom maždaug nuo 10.30 iki 15.30 ir nebuvo jokių kaprizų, didelių zirzimų ir panašių nesąmonių. Smalsumas jau nugali ir alkį, ir nuovargį, nes nereikėjo nei pietų, nei pietų miego. Atsirado didelė kantrybė ir atkaklumas, be to, noras ne tik lakstyti, bet ir pažinti, padaryti: susidomėjęs vartė ne vieną knygą, bet taip sąžiningai – nuo pirmo puslapio iki paskutinio; paskui priėjom įdomias Jūrų muziejaus dirbtuves, tai išlaukė, kol du vaikai padarys savo darbelius ir tada su dideliu pasimėgavimu pats sėdėjo ir spaudė jūrų gyvūnų atvaizdus knygelėje. Darbelis ne kūdikiškas: kiekvieno gyvūno atspaudas susideda iš trijų dalių. Kiekvieną dalį reikia pamirkyti rašale, tada specialioje knygelėje tiksliai tam skirtoje vietoje atspausti. Pasidaro tokia trijų, atskirai vartomų segmentų knygelė, kur gali iš tų atspaustų gyvūnų dalių paskui dėlioti fantastinius gyvius. Juos dar galima ir nuspalvoti, bet spalvojimas – ne Žiogučio sritis… 😉

Tiesa, jį reikėjo daug nešioti, bet daugiausia nešiau tam, kad nepasiklystume, be to, man tai patinka! Juk tai arčiausia, kaip gali būti su savo mylimu vaiku 😉 Pastebėjau daug mamų su nešioklėmis. Ačiūdiev, ateina supratimas, kad šiaip ar taip daug „tampome“ tuos savo vaikus, tai kodėl to darbo nepasilengvinus nešiokle?

Beje, parodoje matėme įspūdingų niekučių: ažūrinių, etniniais motyvais drožinėtų magnetukų, medinių atvirukų, erdvinių daugiasluoksnių atvirukų, medžiaginių, odinių, su 3D piešiniu ir dar balažin kokių knygų skirtukų. Ir visa tai atrodė ne šiaip įdomu, bet ir labai labai gražu! Jau kam skirtukai – meilė, tikrai buvo iš ko rinktis.

Fantastika toji į vaikus orientuota 4-oji salė. Tik man keista, kodėl visgi ir kitose salėse yra šio bei to pribarstyta vaikams. Vaikų leidyklos taip pat galėtų susieiti į tą 4-ąją salę, būtų visiems paprasčiau. Nors šįkart vaikų literatūra buvo daugiau mažiau koncentruota viename taške, bet tai, ką įsigijome, atradome būtent tame „nuobodžiajame“ suaugėlių gale.

Ir dar nesuprantu, kodėl vaikų leidėjai nedalyvauja masiškai „Vaikų šalyje“? Būtų dvigubos Knygų Kalėdos.