Mano filmų pasirinkimas atsitiktinis – ne mano pačios sugalvota, ką pamatyti, bet taip tik dar įdomiau 🙂

Pati filmų jau keletą metų nesirenku, nes:

1) jų tiek daug, kad neįmanoma visais pasidomėti;

2) 80% lietuviškų aprašymų neatitinka filmo.

Tad ir nesivarginu. Einu nieko nesitikėdama ir štai, kokių įspūdžių jau parsinešiau.

Gyvenimo sienos

Režisierius: Gustavo Taretto
Metai: 2011
Šalis: Argentina, Ispanija, Vokietija

Pradžia – įdomus pasakojimas apie Buenos Aires pastatus ir juose gyvenančius žmones. Yra vienas kitas smagaus humoro lašas. Iškeliama susvetimėjimo, „suinternetėjimo” problema, tačiau viskas baigiasi laimingai, tad gal ne tokia ir didelė ta problema, dėl kurios pusę filmo verkšlenta? Siužetas nuspėjamas ir banalus – jeigu rodo dvi atskiras linijas apie vienišą vyrą ir vienišą moterį, vadinasi, pabaigoje tos linijos susikirs, ar ne? Atsiprašau, jei sugadinau kam žiūrėjimą, bet gal kam ir sutaupiau keliolika litų ir vakarą.

Paradas

Režisierius: Srdjan Dragojevič
Metai: 2011
Šalis: Serbija, Vokietija, Slovėnija, Kroatija, Vengrija

Iš komedijų sąrašo. Kalba apie gėjus, bet ne tik. Subalansuota plačiajai suaugusiųjų auditorijai. Paliečiamos trys skaudžios temos: vyrų, grįžusių iš karo, socialinė integracija, tautinė ir seksualinių mažumų neapykanta, tačiau tai tikrai smagus, šmaikštus ir juokingas filmas. Pusiau galima ir be titrų suprasti, nes serbų kalba kažkiek panaši į rusų.

Karai ir tautinė nesantaika per visą filmą taip ir lieka su didele humoro gaidele, o štai homoseksualų klausimas baigiasi tragiškai. Ta dramatiška pabaiga tarsi sugadina visą komedijiškumą, kita vertus, drama apie gėjus turbūt susilauktų kur kas mažiau dėmesio, o štai komedija, kurioje kalbama ne vien apie gėjus – visai kas kita. Pabaigoj autorius tiesiog nuleidžia žiūrovą ant žemės, leidžia tiesai pabaksnot į akis. Išeini su mintim „siaubas, kaip ten sunku žmonėms gyventi” ir pasidžiaugi mūsų nuostabia Lietuva. Drąsiai rekomenduoju.

Vištiena su slyvomis

Režisierius: Marjane Satrapi, Vincent Paronnaud
Metai: 2011
Šalis: Prancūzija, Vokietija, Belgija

Lietuviškas aprašymas – totali nesąmonė. O filmas – labai fainas. Siužetas nenuspėjamas, istorija šokinėja tai į praeitį, tai į ateitį, tai į dabartį, pasakojama tai apie vieną veikėją, tai apie kitą, kol galiausiai susidaro vienas nuoseklus vaizdas, pasakojantis tragišką meilės istoriją, o tiksliau – daug tragiškų meilės istorijų, susiklosčiusių dėl tos vienos nelaimingos istorijos. Hmm, gal papasakojau per daug ir kažkam sugadinau filmą?..

Bet ir tuo atveju, kai daugmaž žinote, ko tikėtis iš siužeto, nueiti labai verta, nes šis filmas – ne šiaip istorija. Tai kerintis vaizdas, kur susipina kinematografas, tapyba, animacija ir teatras. Nuostabus reginys! Pamatyti išties verta.

Paprastas gyvenimas

Režisierius: Ann Hui
Metai: 2011
Šalis: Honkongas

Įdomi neišgalvota istorija ir daug daug įvairiausių Honkongo kasdienybės detalių: buitis, maistas, ligos ir gydymas, senelių namai, žmonių santykiai, bendravimo stiliai, netgi šiek tiek užuominų apie kinišką filmo statymą. Žavi tai, kad nufilmuota tokiu stiliumi, jog kartais atrodo, kad stebi visus įvykius tarsi pro kokią rakto skylutę, tupėdamas spintoj ar slėpdamasis už kokių rakandų. Tai priduoda tikresnio įspūdžio, artimesnio santykio su vyksmu, įsijautimo – žaviai sugalvota.

Yra humoro, yra dramos – viskas subalansuota. Filmas nėra labai sudėtingas, tačiau gilus, daugiasluoksnis. Išeini visgi keistos nuotaikos. Šis filmas reklamuojamas kaip pasakojimas apie tai, kaip vyrukas pasiaukojamai globojo savo šeimos tarnaitę paskutiniais jos gyvenimo metais. Tačiau lietuviška pasiaukojanti globa ir toji honkongietiška – labai skiriasi. Jeigu žiūrėti per lietuvišką prizmę, galima daryti netgi priešingas išvadas – kad mažai jam ta tarnaitė rūpėjo. Na, bet tai tik viena iš filmo detalių. Kam smalsu Kinija, Honkongas, kam smalsu pažvelgti pro rakto skylutę, kaip kiti žmonės gyvena (ir vėlgi pagalvoti, kaip pas mus Lietuvoj gerai), drąsiai rekomenduoju.

Iki pasimatymo

Režisierius: Mohammad Rasoulof
Metai: 2011
Šalis: Iranas

Dar vienas filmas apie tai, kaip puiku gyventi Lietuvoj. Pasakoja apie moterį Irane, kuri be vyro negali nieko. Neužtenka vien fakto, kad ji ištekėjusi. Pats vyras turi ją lydėti šen, lydėti ten, pasirašyti ten, pasirašyti čia, kad moteris galėtų susitvarkyti ganėtinai asmeninius reikalus. Ilga, rami, tyli, liūdna istorija, tolydžio vis liūdnėjanti. Žiūri, supranti ir liūdi kartu ir apima tokia neviltis.

Tiesa, moters augintinio vėžliuko gyvenimo istorija – banalus palyginimas su pagrindinės veikėjos siužetine linija, bet filmo vertės nemenkina. Rekomenduoju rimtesniam žiūrovui. Ir, sakyčiau, subalansuota visgi moterims.

Ką matėt jūs? Kokie įspūdžiai?