Pastaruoju metu girdžiu daug reklamos apie Europos parką. Seniai ir esu buvusi. Žinau, kad tai – dideli plotai pasivaikščioti, o geriau – važiuoti dviračiu, kur gali pamatyti kokių nors keistų skulptūrų. Vaikams turėtų būti įdomu, o kartu ir sveika pabūti miške.

Jie vilioja tokiu sąrašu veiklos:
•    klajoti neatpažinto augimo erdvėje;
•    atskleisti besisupančio ant vieno taško namo paslaptį;
•    surasti didžiausią pasaulyje krėslą, pilną vandens;
•    paliesti patį Europos žemyno centrą;
•    sužinoti kryptis ir atstumus iki visų Europos sostinių;
•    eiti prieš laiką amžinybės spirale;
•    klausyti verkiančio airiško arkliuko ponio;
•    pasiklysti atminties labirinte;
•    vienoje skulptūros pusėje išvysti saulėlydį, kitoje – saulėtekį;
•    sutikti meksikietę moterį, žiūrinčią į mėnulį;
•    sugalvoti svajonę, kuriai išsipildyti padės paslaptinga skulptūra;
•    susipažinti su japonų menininko darbu, sukomponuotu kaip puokštė;
•    nuslysti nuo šešiolikos kėdučių;
•    klausytis vėjo ir paukščių balsų medžių viršūnėse;
•    paklaidžioti televizorių labirinte;
•    lyg laive pasisupti ant plieninio namo grindų;
•    pasiūbuoti kelias tonas sveriantį akmenį;
•    įlįsti į gulinčią galvą;
•    nustebti pamačius ore kabančius milžiniškus akmenis.

O realiai pasitinka su taisyklių sąrašu: nelipti, neliesti, nelįsti, saugoti vaikus. Duoda pieštą žemėlapį, iš kurio naudos kaip iš sugedusio kompaso. Ne prie visų skulptūrų veda takeliai, tad dalį tiesiog pražioplini. Prie kai kurių nėra pavadinimų, o plane skulptūros kontūrai dažnai pažymėti neaiškiai, iš pavadinimų sąrašo net neverta spėlioti, tad kartais net nežinai, kur esi.

Pačios seniausios skulptūros apgriuvę ar apgadintos, kai kurios kitos irgi labiau primena kokį metalo laužą miške nei intelektualų meną. Gal aš jo ir nesuprantu, bet apskritai parke man norėtųsi net visai kitos koncepcijos. Iš lėto žiūrinėti per atstumą ir mąstyti, kokias man tai mintis sukelia, galima galerijoje. O parke norisi judesio, galimybės sudalyvauti: užlipti, pajudinti, atsisėsti, atsigulti, pereiti, perlipti, peršliaužti, sukeisti detales vietomis, išbandyti kokius fizikos dėsnius.

Tiesa, yra judančių skulptūrų „atrakcionų“ gardelis. Jos skirtos išbandyti, bet taisyklėse parašyta, kad nesaugu. Ir iš tikro konstrukcijos sunkios, masyvios, grubiai padarytos – labiau kvepia pavojumi užsigauti, susižeisti nei smagumu. Vis dėlto į kai ką ten ir kitur lipom, čiupinėjom, prie kelių objektų buvom sustoję ilgėliau ir atpalaidavę protus garsiai spėliojom, kas čia galėtų būti pavaizduota. Lavinom kūrybiškumą, taip sakant 😉

Kalnas, pakalnė, kalnas, pakalnė – ir smagu, ir sunku po kelinto pasidaro. Ant žemės daug kur knibždėte knibžda skruzdėlės, suoliukai pasislėpę krūmuose – arba nerandi, arba baugu tapti uodų pietumis. Be to, dauguma taip nutriušę, kad atrodo, labai išsipurvinsi arba įlūši. Vis dėlto augalijos daug: įvairūs medžiai, įvairios žolės, įvairūs grybai – buvo su vaikais ką apžiūrinėti ir aptarinėti. Dar ir žemuogių bei mėlynių keletą radom.

Gerai parašyta jų interneto svetainėje – verta imti gidą. Tikrai turbūt verta. Nepasiklystum, nepražiopsotum pusės, dar ir sužinotum daugiau apie tas skulptūras, jų kūrimo istoriją, jų autorius, būtų viskas aiškiau. Bet su mažais vaikais kažin, ar įmanoma vaikščioti su gidu. Be to, kiek dar išbrangsta tas pasibuvimas miške, kai ir taip už kiekvieną purpt nemažai prašo.

Už įėjimą į parką – 25 Lt (mažiems vaikams, lydimiems tėvų, nereikia), už atvažiavimą mašina – 7 Lt, už fotografavimą – 6 Lt. Ledai kavinėje 12-14 Lt. Standartinei šeimai išeina 25 Ltx2 + 7 Lt + 6 Lt + 12 Lt x4 = 111 Lt. Neblogai… O dar jei dviračius nuomotis (10 Lt/val.)?

Bilietus buvau nupirkusi per grupinis.lt už 12 Lt, dėl fotografavimo išsisukom (jergau, mokėti už tai, kad su muiline pafotkinsiu savo vaikus miške?), ledų kainą pamatę sučiaumojom savo atsineštus bananus, suaugėliai keliavo pėsčiomis (ne toks ir didelis tas parkas šįkart pasirodė), o mažiai – savo transportu, tad apsiėjom su 12 Ltx2 + 7 Lt = 31 Lt. Uf…

Beje, išeinant dar gauni Europos parko lipduką ir 20% nuolaidą apsilankyti Liubavo dvare – dar už 12 km nuo Europos parko pasižiūrėti atkurtą vandens malūną. Na, gal kitą kartą…

Šį pasikultūrinimą ir pasigamtinimą rekomenduoju bevaikiams šiuolaikinės skulptūros fanatams, nors mūsų Žiogučiui visgi paliko įspūdį – visą likusią dienos dalį tik ir čiauškėjo apie Europos parką. Ir šiandien vis dar šneka, bet jį sužavėjo ne kas kita, kaip tik kalnuota trasa, smagi važiuoti su balansiniu dviratuku 😉 Tad vis dėlto aš kitą kartą mieliau rinkčiausi nemokamą parką, kad ir Vingio, ar tikrą, paprastą mišką.

Jei vis dėlto važiuosite su šeima, tai tik esant malonioms oro sąlygoms, gerai pavalgius, gerai pamiegojus ir geros nuotaikos, su didele pinigine ir priemonėmis nuo uodų, jei vasara.