Vaiko lavinimas
comment 1

Užsienio kalba nuo mažų dienų

Kovo pabaigoje mūsų darželyje lankėsi Goethe instituto švietimo ekspertas Andreas Rodenbeckas, šaunus tėtis, protingas žmogus. Jis pasakojo apie tai, kaip svarbu vaikams ankstyvame amžiuje mokytis užsienio kalbų, ir kaip tą daryti. Jo paskaita buvo įkvepianti. Įkvepianti pasitikėjimo ir įkvepianti dideliems darbams.

Pirmiausia jis kalbėjo apie tai, kad užsienio kalba netrukdo gimtajai kalbai. Kaip galima su tuo nesutikti? Juk vaikas kasdien mokosi daugybės dalykų: atpažinti spalvas, formas, skonius, garsus ir t. t. Vienas dalykas netrukdo kitam, viso ko pažinimo procesas vyksta vienu metu. Ir juokingai skamba, kad, atseit, pirmiau reikia gerai išmokti savo kalbą, tik paskui mokytis svetimą. Kuris jau iš tėvelių lietuvių galėtų pasigirti, kad absoliučiai visada sudeda visus kirčius, nosines ir kablelius tose vietose, kur reikia? O kiek iš jų moka dar kitų kalbų, be lietuvių? Jeigu jie būtų nesimokinę tų kitų kalbų, dabar mokėtų absoliučiai visada sudėti visus kirčius, nosines ir kablelius tose vietose, kur reikia?

Daugelis tyrimų rodo, kad užsienio kalbos verta pradėti mokyti labai anksti – tarp 6 mėn. ir 3 metų. Tai amžius, kai vaiko smegenys pajėgios susiurbti neaprėpiamus informacijos kiekius, jam viskas įdomu, jis viską nori išbandyti, neturi jokių kompleksų „man nepavyks“. Be to, kuo anksčiau pradedama gilintis į kokį dalyką, tuo daugiau smegenyse susiformuoja neuronų jungčių, tad ta informacija tampa giliau įsisavinta.

Mano nuomone, nuo 6 mėn. ar nuo gimimo galima pradėti mokyti kitos kalbos, kai skirtingomis kalbomis su vaiku bendrauja skirtingi žmonės, pvz., mama – viena kalba, tėtis ar senelis – kita, arba tai vyksta skirtingoje aplinkoje, pvz., namie – viena kalba, ne namie ar kokiame užsiėmime – kita. Jeigu mama tiesiog vieną kartą sakys „višta“, kitą kartą – „čiken“, trečią – „kurica“, vaiko galvelėje liks sumaištis. Šitaip įterpti kitas kalbas į kasdienį kontekstą, man regis, galima tik sulaukus sąmoningo vaiko amžiaus, kai jis geba suprasti, kad dabar kalbėsime kita kalba.

Daugelis tėvų baiminasi perkrauti mažylį. Andreas Rodenbeckas patikino, kad vaikas jokiu būdu nėra perkraunamas, jeigu noriai eina į pamokėles, jam patinka mokytis. O jeigu vaikas ima priešintis pamokėlėms, tai jau raudonas signalas, kad kažkas negerai: vaikui per daug arba pedagogas prastas.

Užsienio kalbos pedagogas, dirbantis su mažais vaikais, turėtų nepaprastai gerai išmanyti ankstyvąją pedagogiką, pažinoti šalį, kurios kalbos mokina, ir mokėti tą kalbą labai labai gerai. Kodėl?

Išmanydamas ankstyvąją pedagogiką, mokytojas žinos, kad maži vaikai mokosi judėdami, žaisdami, užsiimdami menais. Muzika ir vaidyba apskritai palengvina bet kokį mokymąsi. Sąmoningas pedagogas taip pat žinos, kad kuo labiau kreipiamas dėmesys į gramatiką (pvz., „Sakinį sudaro veiksnys, tarinys ir aplinkybės“), kuo griežčiau valdomas mokymosi procesas (pvz., „Iki savaitės galo išmoksime 20 naujų žodžių“), tuo blogesni rezultatai. Vaikas ims bijoti suklysti, nespėti, jus spaudimą. Iš tiesų užsienio kalbos turėtų būti mokomasi kaip gimtosios – tiesiog šnekant ir naudojant ją kasdienėse situacijose, o ne mokantis kažkaip specialiai. Būtų juk juokinga, jei mama pasisodintų mažiuką ir dėstytų jam: „Vardininkas – obuolys, kilmininkas – obuolio ir t. t.“ Mamos nemokina gramatikos, bet visi vaikai išmoksta gimtąja kalba taisyklingai dėti sakinius ir reikšti jais savo mintis.

Geras pedagogas taip pat žinos, kad mokymasis susideda iš trijų etapų:

1) kaupiama patirtis,

2) kuriamos taisyklės (keliamos hipotezės),

3) kalbama (išmėginamos hipotezės).

Kiekvienas etapas skirtingam vaikui gali trukti skirtingai, todėl ir nėra prasmės versti vaiką išmokti tiek ir tiek žodžių, ar pasakyti tokį ar tokį sakinį. Pirmame etape svarbu kuo daugiau klausyti. Taip įsimenami kitos kalbos garsai, bandoma pagauti gramatikos taisykles. Taigi svarbu, kad pedagogas kalbėtų labai taisyklingai ir neišmokytų savo klaidų, akcento. Antrame etape vaikas susiformuoja nuomonę, kaip turėtų skambėti vienas ar kitas žodis, vienas ar kitas sakinys. Trečiame etape ta nuomonė garsiai išreiškiama, t. y. vaikas pasako žodį ar sakinį ir taip pasitikrina, ar žino teisingai. Čia svarbu, kad pedagogas gerai pažinotų šalį, kurios kalbos mokina, ir gebėtų mokiniams perteikti tos kultūros niuansus. Pvz., mes dažnai sakome „Ne ne ne“, nors iš tiesų turime galvoje „O taip, būtinai!“, arba raminame pašnekovą „Nieko tokio“, nors iš tiesų net rūksta dūmai, kaip pykstame.

Sąmoningas pedagogas mokės toleruoti klaidas. Juk iš klaidų mokomės. Be to, jis akcentuos ne tas vietas, kur vaikas suklydo, o tas, kur pasakė/parašė teisingai. Taip pat žinos, kad kalbos neįmanoma išmokyti, ją galima tik išmokti.

Tėvai gali daug prisidėti prie užsienio kalbos mokymo(si). Pirmiausia reiktų kuo daugiau kalbėtis su vaiku, nes taip bus daugiau progų įterpti užsienio kalbą į kasdienį kontekstą, kuo daugiau jo klausytis, nes taip vaikas turės paskatą pats kalbėti, kuo daugiau jam skaityti, nes skaitymas lavina gebėjimą suprasti žodžius iš konteksto, taip pat reiktų skatinti ir girti vaiko pasiekimus.

Dar keli metodiniai patarimai, kaip mokyti vaiką užsienio kalbos:

1) Sukurti užsienio kalbos aplinką. Paprasčiausia, jeigu yra kitatautis šeimos narys, giminaitis, šeimos draugas, auklė. Dar galima vaiką leisti į kitakalbę ugdymo įstaigą ar būrelį. Geriausias atvejis, kai vaikas būna kitakalbių vaikų aplinkoje, o šalia esantys suaugusieji gali pataisyti jo daromas klaidas. Pažįstu lietuvių šeimą, kuri vaiką specialiai leido į rusų grupę darželyje. Yra privačių mokyklų ir darželių, kur kalbama vokiškai, prancūziškai, angliškai.

2) Pasirūpinti įvairia mokymosi medžiaga. Tai gali būti kitakalbės ar dvikalbės TV laidos, žodžių kortelės, knygos, programėlės interaktyviuose įrenginiuose, kalbų mokymo programos. Vaikai daug geriau įsimena, jei mato su nauju žodžiu susijusį paveikslėlį, filmuką ar girdi garsą. Daugelis užsieninių filmų ir filmukų yra leidžiami keliomis kalbomis. Imkite ir pasižiūrėkite mėgstamą filmuką kita kalba. Visu tuo reikia užsiimti kartu su vaiku ir išmokus naują žodį ar frazę nepamiršti tai kartoti. Galima imtis net tos kalbos, kurios nemokate, ir mokytis kartu su vaiku.

Galima įsigyti net ir vadovėlių. Šiais laikais būna specialiai vaikams skirtų ir netgi specialiai to ar kito amžiaus vaikams skirtų. Reiktų turėti ir žodyną, kad būtumėte tikri, jog tikrai teisingai aiškinate vaikui žodį. Vaikas iš pradžių turi  išmokti atskirti žodžius iš klausos, paskui mokėti pats pasakyti, tada galima mokyti atpažinti užrašytus žodžius ir tik tada rašyti. Tarp šių etapų gali būti ir kelerių metų pertrauka, tad nemokėjimas skaityti/rašyti nėra kliūtis mokytis užsienio kalbos. Mažas vaikas jos mokysis iš klausos, taip pat iš paveikslėlių, o ne iš užrašų.

3) Mokyti(s) linksmai. Vaikas noriai mokysis, jei mokytis bus smagu. Įterpkite kitos kalbos žodžius į žinomas pasakas, dainuokite kitakalbes daineles, žaiskite žaidimus. Labai svarbu, kad nebūtų jokio spaudimo. Jūsų tikslas – ne išmokyti vaiką kalbos, o smagiai praleisti su juo laiką kalbant šiek tiek kitaip nei įprasta. Todėl neprasminga versti vaiką, tačiau verta paskatinti jį vartoti naująją kalbą. Pvz., jeigu jis prašo kokio daikto, kurio pavadinimą žino kita kalba, paprašykite, kad įvardytų jį kita kalba.

4) Jei yra galimybių, aplankyti su vaiku tą šalį, kurios kalbos mokotės. Keletas savaičių kitakalbėje aplinkoje bendraujant su vietiniais turės milžinišką poveikį tiek užsienio kalbos progresui, tiek apskritai pasaulio suvokimui.

Dar patariama atkreipti dėmesį į paros metą. Vaikas turėtų būti aktyvus, nepavargęs, nemieguistas. Dažnai mokslams tinkamas laikas – maždaug 1 valanda po miego. Taip pat siūloma kasdien pamokėles rengti tuo pačiu metu, nes vaikams patinka nuoseklumas.

Verta pradėti nuo paprastų žodžių, lyg kūdikį mokant gimtosios kalbos. Pirmiausia vaikas išmoks tai, kas jam įdomu ir aktualu: šeimos narių, mėgstamų žaislų, patiekalų pavadinimus ar filmukų herojų vardus ir pan.

Mokinant kalbos ankstyvame amžiuje apskritai neverta tikėtis ir nereiktų kelti tikslų, kad vaikas (tuoj) ims kalbėti užsienietiškai. Užsienio kalba ankstyvame amžiuje yra veikiau pamatas tolesniam mokymuisi, o svarbiausia – tai smegenų lavinimas. Vaikų, mokančių dvi kalbas, ir vaikų, mokančių vieną kalbą, žodynas ir pagrindiniai kognityviniai įgūdžiai yra vienodi, tačiau dvikalbiai geba geriau rūšiuoti formas, o suaugę geriau planuoja, strateguoja, organizuoja, kelia tikslus, mąsto kritiškai (tyrimas). Užsienio kalba taip pat suteikia kitą požiūrio tašką į pasaulį, ugdo atvirumą kitoniškumui, be to, skatina bendrauti. Taigi geriausioji dalis yra ta, kad nesvarbu, kokios kalbos – rusų, vokiečių, kroatų, japonų – mokysite mažą vaiką, svarbu, kad mokysite kalbos!

Konkrečios kalbos pasirinkimas aktualus tik mokykloje. Europos sąjungoje patariama mokėti 3 kalbas. Ir Andreas Rodenbeckas labai protingai pataria pirmąja užsienio kalba jokiu būdu nesirinkti anglų kalbos. Tai yra palyginti lengva ir daugelyje gyvenimo situacijų sutinkama kalba, tad vaikas ją šiaip ar taip išmoks. O jeigu tokią populiarią kalbą jis išmoks kaip pirmąją užsienio, nebeturės motyvacijos mokytis mažiau populiarių ir sudėtingesnių kalbų, tad daugiau negu anglų greičiausiai ir nebeišmoks.

Mes namuose žiūrime lietuviškus, angliškus ir rusiškus filmukus, esam išbandę programą Rosetta Stone, džiaugiuosi progomis pabūti su vaikais kitakalbėje aplinkoje, tačiau iš esmės neužsiimame jokios užsienio kalbos mokymu. Aš draugauju su kinų kalba ir norėčiau ją perteikti savo vaikams, bet vis delsiu, nepradedu. Renku medžiagą, kaupiuosi. Kartais šį tą parodau vyresnėliui, jam neatrodo įdomu. Iš pradžių buvau nusiminus, kad kalbos jo apskritai nedomina, bet paskui pasirodė šioks toks saulės spindulėlis. Darželyje vaikams pasakojau apie Kiniją ir kinų kalbą. Mažesnieji nelabai domėjosi, užtat šešiamečiai ėmė ir perrašinėjo ištisus eilėraščius hieroglifais! Buvau gerokai apšalus. Tada apsidžiaugiau – ateis dar tas laikas, mokysimės 🙂 O šiuo metu Žiogutis labai laukia rudens: „Man jau bus keturi metai ir galėsiu eiti į vokiečių kalbos pamokėles!“ (Mūsų darželyje vyresniems vaikams vyksta Hans Hase pamokėlės.) Bus mūsų kieme šventė 🙂

Straipsnio mintys pagal A. Rodenbeck paskaitą ir informaciją įvairiuose užsienio tėvystės portaluose.

Andreas Rodenbeck nuotrauka iš jo Facebook ir kitų oficialių profilių.

1 Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.