Turbūt visi gerai žino rusų liaudies pasaką „Ropė“, kaip senelis tokią ropę užaugino, kad išraut nepajėgė, tai pasikvietė bobutę, mergaitę, šuniuką, kačiuką ir tik pelytei atbėgus išrovė. Tai viena mėgstamiausių mūsų vaikų pasakų prieš miegą. Pirmoji, kurią ir mažėlis gali pasekti. Pasiima knygą ir skaito: „Senelis… rauna rauna… pokšt! Išrovė.“ 🙂 O man patinka, kad lavina atmintį, nes atbėgus naujam veikėjui reikia paeiliui išvardyti visus ankstesniuosius, kurie ropę rauna. Vaikams tai pavyksta kuo puikiausiai!

Kai pasaką įsiminėm, pradėjom žaist su detalėm. Pirmiausia į rovimo procesą įtraukėm ne tik šuniuką, kačiuką ir pelytę, bet ir savo vaikus. Paskui kartais raudavom morką, kartais kopūstą ar dar ką nors. Kai tėveliai labai pavargę sekti, norisi trumpinti ir iškart pakviesti pelytę rauti (anot Žiogučio, tik pelytė gali ropę išrauti), bet, pasirodo, negalima kviest pelytės, kol neatbėgo kiti veikėjai! Kai imam kvailioti, tai rauti ateina ir katinėlis su gaideliu, gal net Raudonkepuraitė ir Snieguolė, o kartais ir užuolaidos bei lempos 🙂 Taip būna, kai ne mama seka, o Žiogutis. Bet labiausiai „nuo vadžių nutrūksta“ tėtis. Aną vakarą jis mums pasekė tokią pasaką:

Sykį gyveno senelis ir senelė. Turėjo jie sodą su obelimis, bet obuolių ant jų nebuvo, tai senelis nusprendė auginti ropę. Pasėjo ropę, bet ir ropė neaugo. Atėjo pažiūrėt po valandos, vis dar nebuvo užaugusi. Atėjo dar po valandos, bet vis tiek nebuvo užaugusi, tai nusispjovė ir išėjo.

Po kurio laiko eina pro sodą, bumt ir atsitrenkė į kažką. Ogi žiūri, ropė išaugusi. Tokia didžiulė, kad nei apeit, nei apvažiuot. Bandė kastis pro apačią, bet ir prasikasti nepavyko. Tai pasikvietė Varliuką su traktorium, kad tą ropę ištemptų. Bet nepajėgė ir traktorius tokios didelės ropės pastumti. Tada pasikvietė Žiogutį su kranu. Kranas gerai užkabino ropę ir iškėlė, ir padėjo prie senelių namų, tiesiai ant durų.

Močiutė stumia stumia duris, niekaip išeit negali. Skambina šuniukui. Šuniukas stumia stumia, niekaip atidaryt negali. Skambina kačiukui. Kačiukas stumia stumia, niekaip atidaryt negali. Skambina pelytei. Pelytė išlindo laukan per urvelį, gi žiūri – ropė duris užrėmusi. Paskambino Žiogučiui, sako, atvažiuok dar su kranu, nukelk ropę nuo durų.

Bet Žiogutis sako, „negaliu, dabar pietų metas. Reikia pietus pavalgyti, paskui pamiegoti, tada atvažiuosiu.“ Po pietų miego atvažiavo, užkabino ropę ir užkėlė ant namo stogo. Tai džiaugėsi senelis: kai tik išalksta, užlipa ant stogo, atsipjauna gabaliuką, grįžta į vidų, išsiverda sriubytės ir pavalgo. Taip ir gyveno sau su rope ant stogo. PABAIGA (būtinas žodis vyresnėliui 🙂 )

Iliustracijai pasiskolinau labai gražų darbelį iš rankdarbis.lt