Vieni tvirtina, kad krikštynoms svarbiausia papuošti bažnyčią (nejuokinkit – ceremonija trunka pusę valandos, o miestuose dažnai krikštija po kelis vaikus iš karto ir jūs leisite pinigus bažnyčios puošybai?), kiti – kad niekaip neapsieisi be vakaro vedėjų-aktorių ir gyvos muzikos (beje, kas pirko žurnalą tik dėl krikštynų (tai – viršelio tema), užuojauta, nes ten – tik šimtą metų internete prieinamas G. Kadžytės pasakojimas apie senovės krikštynas ir a la scenarijus, tinkamas nebent „elitui”), o man svarbiausia buvo padaryti šventę kaip krikštynas, o ne eilinį pasisėdėjimą.
Deja, niekas negalėjo papasakoti jokių krikštynų papročių, tad teko rankiotis iš visokių forumų ir blogų. Todėl šventė nebuvo labai originali, bet, manau, krikštyniška. Ją pradėjome vaiko maudynėmis. Svarbu ne tik apsiplauti, bet ir įmesti į vandenį pinigėlį, kad vaikas visą gyvenimą piniguose maudytųsi 🙂
Žiogučiui taip patiko tas pinigėlis, kad visą dieną iš rankų nepaleido, kol močiutės (kažkokiais stebuklingais būdais) įkalbėjo įmesti į fontaną prie bažnyčios 🙂
Keliavome toli, todėl iš karto nerengėme baltai. Tikrai protinga mintis, nes kelionėje vaikas ir miegojo, ir prakaitavo, o kadangi nuvažiavome per anksti, tai dar po žolę ir kitur gavo be rūpesčių pasiganyti.
Kadangi artėjant ceremonijai pradėjo lyti, tai teko praleisti dalį, kai krikštatėviai užlipa ant akmens – kad krikštasūnio dantys ir visas gyvenimas tvirti būtų. Tačiau išpuoštą žiogutį krikštatėviui įteikėme pro langą 🙂
Sakoma, kad prie durų laukia giltinė arba laumė, todėl į krikštynas nevalia vaiko nešti per slenkstį, reikia iškelti pro langą. Žinoma, mašinoje durys ar langas – tas pats. Bet vis tik atrakcija 😉
Bažnyčioje pirmiausia sutvarkėme formalumus
ir apžiūrėjome kunigėlio turtus 🙂
Per ceremoniją vaikas elgėsi taip pat ramiai, kaip ir per mūsų bandymą. Gana ilgai tiesiog ramiai stovėjo,
nepyko nei tepamas aliejais,
nei apipilamas vandeniu,
tik abejingai žvelgė į (gal net pro 🙂 ) padovanotą tikėjimo šviesą.
Kai išėjom iš bažnyčios, pylė kaip iš kibiro – tikros krikštynos visiems, namie palikusiems skėčius 🙂 Su tuo lietum nuplaukė lipimas į piliakalnį ir įsiamžinimas gražioje panoramoje. Maždaug tokioje:
(Nuotrauka daryta kelios savaitės prieš krikštynas.)
Taigi patraukėme tiesiai į šalimais esančią sodybą, kuri, palyginus vaizdą internete ir realybėje, nuvylė (patys kalti, kad pražiopsojom ir nebuvom pasižiūrėti), bet mums visiškai užteko ir tiek, kiek buvo.
Lietaus debesys pamažu slinko. Įsitaisėme pavėsinėje, užkūrėme šašlykinę, pasidengėme stalą (su tradicinėm krikštynų vaišėm sūriu, duona ir medum bei daug ko kito) ir prasidėjo linksmoji dalis.
Pirmiausia darėme komandinę viktoriną, kas geriau pažįsta šventės kaltininką. Klausimų buvo nuo paprastų (kokios spalvos vežimėlis) iki matematinių (kada sueis 18 m.) ir net labai suktų (koks vaiko dėdės sūnėno vardas 🙂 ). Paskui pakėlėme senelį į senelius, nes tai pirmasis jo anūkAS (abiems seneliams pirmas anūkas, bet kitas šventėje dalyvauti negalėjo). Tam reikėjo sakyti rimtą priesaiką, o tada jau galima buvo puoštis senelio skrybėle.
Dar spaudėme krikštatėvius, kad vaiko dantys reti nebūtų. Kadangi buvome gamtoje, o ne susėdę prie stalo, spaudėme pagal žaidimą „Siūlai siūlai susivykit”
ir iš tikro gana gerai suspaudėm 🙂 Rinkome vaikui profesiją,
bet palikom užklijuotame voke visus variantus, kad užaugęs galėtų sąmoningai pasirinkti 🙂 Kai šašlykai iškepė, kėlėme virš vaišių stalo, kad gyvenime nieko netrūktų.
Leidome laivelius su spalvotais linkėjimais.
Galiausiai išsiaiškinome, kad mūsų išrinkti krikštatėviai – geri krikštatėviai (važiavo pagrindiniais keliais, nesugedo, nesipyko, tai ir mūsų vaikas nenueis šunkeliais, nebus netikęs, nerangus ar neklaužada), ir įteikėme jiems Krikštatėvių liudijimą, padarytą pagal Santuokos liudijimo formą 🙂 Jame įrašėme ne tik faktus, kas, kada ir kur ką krikštijo, bet ir išvardinome svarbiausias krikštatėvių pareigas. Dokumentą užtvirtinome žiogučio rankos antspaudu ir įrėminome.
Visi svečiai ir tie, kuriuos būtų buvę miela matyti šioje šventėje, gavo nedidelę dovanėlę – maišelį su laimės akmenėliais – karamelizuotais migdolais.
Migdolai turėjo būti balti, cukruoti, bet tokių niekur neradau. Et, vis tiek migdolai yra migdolai, beveik dangiški 🙂 Maišelius papuošiau vaiko nuotrauka ir krikštynų užrašu su data.
Kas žiūrėjo nuotraukas, vis klausė, ar čia ne ta pati bažnyčia, kur mes tuokėmės. Taip taip, viskas vyko toje pačioje vietoje – Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje su tuo pačiu kunigu – klebonu Valiumi Zubavičiumi. Tas kunigas, ta bažnyčia ir vietos aplink tiesiog tiek nerealios, kad neužtenka ten atšvęsti vieną šventę 🙂
Nuotraukos mano, mamos, o gražiausios – Mindaugo Rakštelio 🙂