Šįryt su vaikais išsiruošėme pažiūrėti senovinių ir šiuolaikinių paveikslų. Apsilankyti galerijoje – visapusė treniruotė vaikams: kitokios aplinkos patirtis, savikontrolės treniruotė, kai reikia elgtis tyliai, ramiai, meninio skonio ugdymasis, penas sielai, vaizduotės pakutenimas ir emocinio intelekto žaidimai.
Vilniaus paveikslų galerijoje svečiuojasi L. Kranacho paveikslas „Madona su kūdikiu po obelim”, atvežtas iš Ermitažo pirmininkavimo ES proga.
Lukas Kranachas Vyresnysis (1472–1553) „Madona su kūdikiu po obelimi“
Jis tikrai smarkiai išsisikiria iš daugelio kitų toje galerijoje. Žiogučiui iš pradžių itin didelį įspūdį padarė paauksuotas galerijos interjeras ir baldai, bet su mažuoju ilgokai pratupėjom ties tuo paveikslu ir pasigėrėjom kaip reikiant. Paskui apėjom visą ekspoziciją ir apžiūrėjom apie pusę darbų.
Tokia 16-19 a. aliejinė tapyba – visiška klasika. Glosto akį minkštumu, traukia šiltais tonais, įpučia sielai ramaus džiaugsmo. Vaikams viskas aišku – tai arba žmonės (daugiausia), arba įvykiai, šiek tiek peizažų, pavaizduota labai tikroviškai.
Kad vaikai ilgėliau stabteltų, aptarinėjame pavaizduotų žmonių šukuosenas, renkamės, kurį iš salėje esančių paveikslų norėtume pasikabinti namie. Žvelgdami į siužetinius piešinius, spėliojame, kas čia atsitiko, kaip jaučiasi, ką galvoja ten pavaizduoti žmonės.
Abu smalsučiai gavo pagyrimų iš prižiūrėtojų, kad elgiasi labai kultūringai, taip domisi menu. Prieš eidami į galeriją buvom sutarę, kad ten kalbėsime tik pašnibždomis. Vaikams tai buvo ir iššūkis, ir žaidimas – gatvėje dainavęs daineles, vos pradaręs galerijos duris Varliukas nutyko ir nuo pat rūbinės kalbėjo tik pašnibždomis, nebėgiojo, o didžiajam irgi visi velniai buvo išgaravę. Po pusvalandžio jau buvom lauke ir vaikai vėl mėgavosi miesto triukšmu, šūkčiojo, lipinėjo laipteliai, taškė balas ir vienas kitą gaudė.
Po triukšmingos pertraukėlės įėjom į kitą tylos oazę – Šiuolaikinio meno centrą. Ten šiuo metu vyksta šiuolaikinių tapybos darbų paroda „Tapybos kontekstai”, iš tiesų puiki atsvara Vilniaus paveikslų galerijos turiniui: ten – senovinė tapyba, čia – šiuolaikinė.
ŠMC – turbūt patogiausia meno vieta vaikams. Laisvesnė atmosfera leidžia kalbėtis, norint – atsisėsti ar atsigulti, žiūrėti į paveikslą iš visai arti arba iš labai toli. Tokiose didelėse erdvėse galima net šiek tiek pabėgioti. Tačiau paveikslais pasidomėti daug sudėtingiau, nes iš pirmo žvilgsnio jie nieko nesako. Reikia ilgai stebėti, atidžiai apžiūrinėti, kol ima ryškėti detalės, kurtis kokie nors vaizdiniai. O dažnas menininkas nepateikia net užuominos – palieka darbą „Be pavadinimo”. (Šiek tiek ironiškai žiūriu į tokius kūrinius. Tyliai sau manau: a) prikeverzojo, kad net pats nežino, ką; b) pavadinimas – jau kitas kūrybos lygmuo: vieną darbą – kūrinį, jau atliko, dar pavadinimą kurti – tingėjo arba nebeužteko minčių 🙂 )
Kai save prisimenu mažą, man buvo sunku tiek abstrakcijų, užtat malonu ilgiau stabtelti prie instaliacijų arba filmų – juose vis kas nors konkretaus ar bent jau intensyviai atraktyvaus. Mano abu žiūrovai irgi galiausiai prilipo prie televizorių: vienas rodė moterį, kurią nuo galvos iki kojų aptaško pravažiuojantis automobilis, o kitas – kaip moteris liežuviu nulaižo savo paveikslą, ir iš konkretaus, realistinio piešinio lieka spalvų teplionė. Nuo galvos iki kojų mus jau sykį buvo aptaškęs troleibusas praeitą žiemą, tapybos liežuviu, viliuosi, nebandysime 🙂
Iš ŠMC vaikams labiausiai ir patiko tas filmas su aptaškymu. Bet abu vieningai sutarė, kad paveikslai daug gražesni galerijoje 🙂
Senais laikais sakydavo: „Menas nieko nekainuoja”. Taip vis dar yra. Iš vienos pusės liūdna, iš kitos pusės džiugu, kad kokybiškas, kultūringas laisvalaikis yra iš visų pats pigiausias. Vilniaus paveikslų galerijoje palikome 6 Lt, ŠMC – 4 Lt.