Ar jūsų vaikas reikalauja leisti jam pačiam įlipti į automobilio kėdutę arba plėšia daiktus jums iš rankų? Dabar jis vis aršiau kovos už laisvę tyrinėti pasaulį savarankiškai. Užsispyrimas ir sava nuomonė – tikrieji ženklai, kad jūsų vaikas perėjo iš kūdikystės į vaikystę. Ginčų išvengsite, jeigu gerbsite vaiko pasirinkimą ir nusileisite dėl smulkmenų. Jeigu leisite jam pasirinkti, kokią uogienę užsitepti ant duonos ar kurią pižamą vilktis, suteiksite jam taip trokštamą laisvės pojūtį. Iš tiesų tai šiek tiek apgaulė, nes duosite jam laisvės tik ten ir tiek, kiek jums priimtina. Ir, žinoma, nenusileisite vien dėl to, kad išvengtumėte nevaldomų pykčio priepuolių. Labai svarbu, kad vaikas suprastų, jog tuose dalykuose, kurie susiję su jo ir aplinkinių saugumu ar sveikata, nuolaidžiavimai negalimi.

22 mėn. vaikas jau pradeda sau kelti tikslus. Jis sugalvoja, ką tiksliai nori padaryti – nustumti mašinėlę ar sudėti dėlionę iki galo. Jam taip pat rūpi ir rezultatai – pastebėsite, koks jis laimingas, kai kas nors jam pavyksta, ir kaip susierzina, kai nepavyksta. Tai kelias į savarankiškumą.

Tokio amžiaus vaikai būna labai permainingi. Vieną akimirką jie nori apsikabinti mamą, o kitą – jau stumia ją šalin. Nepriimkite to asmeniškai. Taip jau tie vaikai auga. Platėjant akiračiui, jie vis labiau domisi kitais vaikais, stebi, kaip jie žaidžia, juos mėgdžioja, nori dalyvauti kartu, bet kartu jaučia, kad nori būti su mama. Iš čia ir kyla tas nepastovumas.

Dažnas tėtis ar mama kelia klausimą, kodėl jų vaikas negali palaukti nė minutės? Viskas turi būti dabar pat. Atsakymo reiktų ieškoti mažylio mąstymo ypatumuose. Nors pasaką jis gali įsiminti geriau už jus, kai kuriems kitiems dalykams jo atmintis vis dar labai trumpa. Pvz., jis vis parvirsta ir parvirsta, užkliuvęs už durų kilimėlio, ir atrodo beviltiška, kad kada išmoks toje vietoje eiti atsargiai. Tačiau vieną dieną tikrai išmoks, tik tam reikės dar daug kartų tą kilimėlį pereiti.

Vaikas selektyviai atsimena praeitį ir taip pat selektyviai mąsto apie ateitį. Nors jis gali nuspėti, kad eisite į darbą, nes taip apsivilkote, bet negali nuspėti, kaip pats elgsis: jeigu sugeba ant ko užlipti, tai ir lips, negalvodamas, kaip paskui nulips. Kartais tokia selektyvi atmintis ir selektyvus mąstymas apie ateitį prišaukia bėdos. Kad ir kiek barėte vaiką, kai jis spaudžiojo telefono mygtukus, jis ir vėl spaudžios, neatsimindamas, kad gavo barti, ir negalvodamas, kad vėl gaus, nes tie mygtukai tiesiog prašosi spaudžiojami!

Taigi iš esmės tokio amžiaus vaikas dar nepajėgia mąstyti į priekį, todėl ir negali laukti nė minutės. Jeigu kažko nori, tai negali suvokti, kad gaus tai „po pietų“ arba „šiek tiek vėliau“. Vaikas nori dabar ir kels triukšmą net matydamas, kad jau plėšiate taip norimų ledų popieriuką ar imate drabužius, su kuriais jis trokšta eiti į lauką. Jeigu prašysite vaiko šiek tiek palaukti, greičiausiai susinervinęs vaikas net nepajus malonumo, gavęs trokštamą dalyką. Tiesą sakant, tokios situacijos – dažniausios nevaldomo pykčio protrūkio priežastys. Jeigu vaikui tikrai reikia luktelti, padėkite išlaukti pasakodami, kaip vis artėjate prie tikslo. Pvz., vaikas nori į lauką, tad kalbate: „Apmausiu tau batukus…, man irgi reikia batų…“ ir t. t., kol išeinate į lauką. Jeigu trokštamas dalykas pasiekiamas ne taip greitai, tada verčiau apskritai pabandyti kuriam laikui nukreipti vaiko dėmesį nuo jo, nes vaikas dar nesugeba kažko laukti ir tikėtis su malonumu.

Kai kurie tokio amžiaus mažyliai dažnai ko nors išsigąsta. Juos gali gąsdinti tikri dalykai, pvz., svetimi žmonės, arba išgalvoti, pvz., pabaisos. Jeigu į savo vaiko baimes žiūrėsite rimtai ir užtikrinsite mažylį, kad jį suprantate ir vertinate jo pastangas būti drąsesniu, padėsite jam iš tiesų tokiu tapti.

Tikriausiai pastebėsite, kad jūsų vaikas pradeda viena ranka naudotis daugiau negu kita. Kairiarankiškumas ar dešiniarankiškumas yra nulemtas genetiškai. Maždaug 5-10% žmonių yra kairiarankiai, o apie 20% – abirankiai, t. y., kai kuriuos darbus daro viena ranka, o kitus – kita, arba gali daryti ir ta, ir ta.

Galimas daiktas, kad šį mėnesį ateis tas laikas, kai reikės pereiti nuo vaikiškos lovelės prie didelės. Į didelę lovą vaikas paprastai perkeliamas prieš tai, kai sugeba pats išlipti iš savosios. Mažylis greičiau priras prie naujovės, jeigu leisite jam dalyvauti renkantis lovą ar patalynę. Visgi keli pirmieji mėnesiai gali būti sudėtingi – vaikas greičiausiai išlips iš lovos, kai tik išeisite iš kambario. Ir, žinoma, dažną naktį įsiropš į jūsų lovą. Turėkite kantrybės ir jis palaipsniui priras miegoti savarankiškai.

Jau nedaug liko iki gimtadienio. Pagalvokite, kokių žaislų, reikmenų ar drabužių norėtumėte, kad vaikui padovanotų. Jeigu planuojate šventę, tegu vaikas dalyvauja rinkdamasis svečius ar tortą, taip žinos, ko tikėtis tai dienai atėjus. Geriausia, jeigu švęsite ramiai, nes tokio amžiaus vaikai greitai sudirgsta nuo didesnio jaudulio ar svečių gausos.

Mūsų patirtis. Kad prasidėjo savarankiškumas – tikrai taip! Draskosi, jeigu bandysi duoti ranką lipant laiptais, ir iš maitinimo kėdutės niekaip neiškelsi, lips tik pats. Bus didžiai laimingas, jeigu gaus ką nors nešti iš mašinos ar iš parduotuvės, o ypač – pieno butelį 😀 Dar didelė laimė yra pačiam nusimauti batus ir kepurę 🙂

Dėl noro būti su mama ir noro būti su vaikais – tikra tragedija. Mamai… Kai darželyje, tai tik prie mamos prisiglaudęs. Kai kur nors lauke – bėga su vaikais ar pats sau vienas kažin kur, užsiima kuo ramiausiai ir ta mama nė galvoj! Oi, pikta būna, negaliu…

Palaukti tikrai negali, nors mielai dalyvauja procese. Pvz., jeigu užsimano pieno, tai padeda tą pieną išimti iš šaldytuvo, budi prie mikrobangės, kol išgirs „tin”, rodo, kur įpilti, ir tada jau puola į savo ritualinę pieno gėrimo vietą 🙂 Sunkiau būna, kai užsimano eiti į lauką. Tiesiog atsistoja prie durų kaip stovi, ir reikalauja eiti. Tenka kantriai aiškinti, kad pirmiausia reikia tinkamai apsirengti. Tada nusiviliojus į kambarį mėginti sugauti, kad galima būtų nurengti, ko nereikia, ir aprengti, ką reikia… Na, dėl šito jau imam po truputį susitarti. Jeigu pasakau, kad norėdamas eiti į lauką, važiuoti pas močiutę ir t. t. turi ateiti ir apsirengti, tai ateina ir klusniai duodasi rengiamas. Kitaip – neprišauksi. Nors apskritai rengtis yra ganėtina tragedija. Dažnai nesiduoda nurengiamas, kad ir kokie tie drabužiai būtų. Tiesiog nenori rengtis ir viskas.

Kai išsigąsta, visad atlekia pas mane į glėbį. Ir aš jį apkabinu. Ar tai parodymas, kad suprantu jo baimę? Yra ir toks gąsdinantis dalykas kaip burzgianti skalbimo mašina. Ją visada būtinai reikia pažiūrėti, bet eina tik su mama arba tėčiu ir nė minutės nepasilieka ten vienas.

Dėl rankų tikrai atkreipiau dėmesį, kad vis rečiau naudojasi kaire ir beveik visą laiką svarbiausius darbus atlieka dešine.

Kaip tik vis imu galvoti apie didelę vaiko lovą. Iš savo vaikiškos jis išlipa jau seniai, bet laikome ją priglaustą prie savo dvigulės, tai nusileidžia tiesiai į ją – kur ir geidė 🙂 Bet va, reiktų iškraustyti į didelę lovą iki brolio, kad neimtų galvoti, jog brolis jį išstūmė iš mėgstamos lovos. Nors nepasakyčiau, kad ji labai mėgstama. Gal tiesiog įprasta. Na, matysime, kai bus alternatyva miegoti kitur 🙂

Apie gimtadienį irgi jau sukasi mintys. Labiausiai – kur švęsti. Kol kas galvoju, kad labai gerai bus ta pati vieta, kaip ir pernai. Kita vertus, dar daug laiko ir dar daug kas gali keistis 🙂 Apie dovanas irgi mąstau. Pati (naudodamasi nuolaidom 😉 ) jau nupirkau Lego Duplo. Vieną mažesnį, kurį ištrauksiu, kai bus lietinga diena ir neturėsime ką veikti, kitą didesnį, kurį įteiksime per gimtadienį. Bet žiūrint į tuos Lego Duplo seilė tiesiog tįsta. Yra ir šiukšliavežė, policija, autovežis, ir traktorius, ekskavatorius, savivartė, ir lėktuvas, autobusas, traukinys, ir visokių gyvūnėlų… Mūsų špokui kaip tik! Vat galės svečiai atnešt dar kokį rinkinį 🙂

Tekstas pagal babycentre.co.uk