„Pakalbam apie gyvenimą?” Taip prasideda vakarinė vyresnėlio kelionė į lovą. Kai aš jam pirmąkart uždaviau šį klausimą, jis buvo itin susinervinęs (dėl to ir uždaviau), iš pradžių nesuprato, kas tai per pokalbis. Paskui atšovė maždaug taip: „Gyvenimas yra blogas, o jūs – blogi tėvai”. Paskui mes vis tik pasikalbėjome. Apie tai, kas yra geri tėvai, kas yra geri vaikai ir kaip mus visiems tapti gerais. Pykčiai nuslūgo, vaikas nurimo ir greitai užmigo. Nuo to laiko jau pats nekantrauja, kada įlipsiu pas jį į lovą ir galėsim „pakalbėt apie gyvenimą”. Tų pokalbių metu jis išsako didžiausias dienos nuoskaudas ar kaip labai mane myli, ar kaip laukia rytojaus, nes bus tas ir tas. Ir tie pokalbiai prisideda prie noro eiti miegoti, nes tada turim šį paslaptingą mudviejų laiką.

„O bus pasaka?” – dar vienas vakaro klausimas. Iš tiesų jų nebūna tik labai labai labai retai, kai dėl kokių nors priežasčių smarkiai susivėlinam gulti. Visais kitais atvejais būna, bet tai šitaip svarbu, kad reikia visados pasitikrinti. Vienu metu vis nepasisekdavo laiku nueiti miegoti, tai buvom sugalvoję taisyklę, kad jeigu vaikai atsigula iki laikrodis parodo tą ir tą, pasaka būna, kitu atveju – ne, deja, pasakos laikas baigėsi ir atėjo laikas miegučiui. Gal dėl to vis tikrinasi, ar spėjo į pasakos laiką.

Dar prieš tai mes, žinoma, valomės dantis. Tai didžųjų rungtynių metas – kas valys su mama, o kas su tėčiu. Tačiau suaugę neretai iki tos akimirkos jau būna be jėgų, tad duodam pasirinkimą: mama valo dantis, o tėtis skaito pasaką ar tėtis valo dantis, o mama skaito pasaką?

Dar prieš tai susitvarkom žaislus ir piešimo priemones.

Ir viskas einasi sklandžiai. Nes laikrodis rodo, kada kokios veiklos metas, o tėvai padeda tą laikrodį „perskaityti”: „Už 15 minučių eisim valytis dantis”, „Tvarkytis liko 10 minučių”, „Kas po 5 minučių bus likę ant grindų, nusineš Netvarkos nykštukas”.

Tos minutės yra ir veiklai užbaigti, ir atsigerti ar įmesti paskutį kąsnį ir tada nereikia laipiot iš lovos „noriu to, noriu ano”. Ir pranešimai labai svarbu. Nereikia tikėtis, kad pasakysi, vaikas tą pačią akimirką ir padarys. Ar jums lengva ir smagu pašokti iš vietos vos pašauktam, mesti veiklą, į kurią taip įsigilinęs, tarkim, įpusėtą filmą ar neužbaigtą rašyti sakinį? O jei žinotumėt, kad reikia baigti už 5 minučių, tai visai natūraliai ir atsitrauktumėt. Taip ir vaikai.

Ir dar mūsiškiai beveik visada miega pietų miegą. Vienam ketveri, kitam – šešeri. Miega, nes miegas yra gėris – kūnelis pailsi, vaikai miegodami auga, tampa protingesni (vystosi smegenys), po miegelio yra daugiau jėgų ir geresnė nuotaika, todėl galima ir filmuką ilgesnį pažiūrėt, ir svečiuose ilgiau pabūt.

„Tu toks sunkus!, – sakau. – Matyt, užaugai.” „Taip! Aš juk gerai miegojau!”, – atsako man vaikas nedvejodamas.

Blogiausia, ką gali tėvai padaryti – paversti miegą blogiu. „Neklausysi, eisi miegot!” „Marš miegot!” ir uždaro duris. Taip vaikas ima nekęsti miego laiko, nes jis atima iš jo mamą, tėtį, žaislus, dūkimą, filmukus ir visa kita. Tada iš visų jėgų stengiasi neužmigt ir alina savo organizmą. Vis ateina tai gerti, tai į tualetą, tai dar ko ir nervina tėvus. Tada jie jį vėl atstumia ir toks užburtas ratas.

Ne. Miegas – tai gėris, tai didis malonumas. Jauti kaip nutyla namai, matai, kaip nurimsta vaikas klausydamas pasakos ar lopšinės, kaip jis jaučiasi saugus, mylimas ir tuoj pat užmiega, jei dar pabūni kelias minutes šalia. Tai didis malonumas. Didis.