Šįmet mūsų atostogos buvo ypatingos – be plano! 🙂 Visada vasarojame prie jūros ir esame jau išvažinėję daugybę to Žemaitijos krašto miestukų ir kaimų su žymiom ir nelabai žymiom vietom, išbraidę pajūrį bent penkiose vietose ir jau žinom, kokių akmenukų ar smėlio kur tikėtis, tad šįkart važiavom  n i e k o  n e v e i k t , tiesiog drybsot paplūdimy po skėčiais ir ilsėtis. Kadangi vaikai beveik išaugę iš burzgimo su smėliuotom mašinom ir „pyragų” kepimo, pasiėmėm keletą sporto žaislų ir pluoštą užduočių knygelių.

Jas įsidėjau tik todėl, kad tūnodamos lentynoje dažniausiai yra tiesiog išaugamos net gerai nepavartytos, tad sueis kaip drausminimo priemonė arba, deja, bus prakuroms… Mano didelei nuostabai, vaikai jų prašydavo dar dažniau nei ledų!

Kadangi kelias iki pajūrio – per visą Lietuvą, dar mašinoj padaviau „Kaip stumbriukas Tumas po Lietuvą keliavo” (tokias turi abu vaikai).

Čia lyg kokiame gide po Lietuvą trumpai aptariami visos šalies įdomesni miestai: Anykščiai, Kernavė, Vilnius, Trakai, Druskininkai, Rumšiškės ir t.t. iki pat pajūrio. Pristatant kiekvieną objektą yra duodama ir užduotėlė: tai labirintas, tai kryžiažodis, tai kažką atrasti paveikslėlyje, tai priklijuoti lipdukų. Net ir šaltibarščių receptas! 🙂

Šis leidinys neparduodamas. Jį išleido ir platina Turizmo departamentas ir tai yra kokybiškiausia ir patraukliausia valstybinės institucijos pažintinė knygelė, kokią tik man yra tekę matyti. Kelionei puikiai tiko, o vakare jaunėlis reikalavo būtinai šitą skaityti prieš miegą ir padarėm visas nepabaigtas užduotėles žodžiu. Lipdukų kažkodėl nė vienas neklijavo, bet jie smagūs ir nenusimes, panaudosim per gimtadienius ar pan.

Kitos knygelės iškeliavo į paplūdimį. Vaikai pasiturškia vandeny, pasivolioja smėly, pasiturškia vandeny ir dar pasiturškia vandeny, o paskui tirtėdami vyniojasi į rankšluosčius ir krinta ant patiesaliuko arba lenda į palapinę ir sako: „Mama, noriu užduotėlių”.

Vyresnysis iš pradžių plušėjo prie „Flinto” leidyklos „Smegenūzų”. Tai kasmėnesinis įvairių galvosūkių, suskirstytų į atskirus sudėtingumo lygius, žurnalas. Laiku išsprendęs ir atsakymus nusiuntęs redakcijai dar gali laimėti ir neblogų prizų: Lego, stalo žaidimų, filmų DVD ir kt. Bet tokio azartiškumo mes dar neturim, tai žurnalu naudojomės kaip užduočių knygele. Čia smagu, kad kiekviena užduotis vis kitokia, o dauguma – net visai nematytos. Be to, jas jungia viena tema (šiame numeryje buvo apie afrikos gyvūnus), tad prieš kiekvieną užduotį yra kelių sakinių informacinis pasakojimas, o paskui su tuo susijusi užduotis.

Jaunėlis miklino ranką „Geradarių” raidžių labirintuose. „Raidės. Labirintai” – labai atraktyvus leidinys: smagūs piešiniai, įdomiai suvingiuoti labirintai, kuriais beeinant vis sutinki tą pačią raidę, ties kuria dirbi, tad nejučia įsimeni. Dar galima apvedžioti sutaškuotas raides puslapio apačioje ir priklijuoti 2 lipdukus: raidę ir raidę su objektu iš tos raidės. Vaikas iš pradžių noriai darbavosi, nes labirintai jam apskritai patinka, tačiau ilgainiui vis ta pati ir ta pati užduotėlė kasdien jam pabodo. Lipdukų dauguma irgi pasiliko. „Man labiau patinka skaičiai”, – pasakė jis, nors raidžių pažįsta kur kas daugiau. Bet jei skaičiai, tai skaičiai.

Čia vėl „Flintas” – „Sujunk taškelius. 1-20„. Jungti taškus mūsų jaunėliui taip pat labai patinka, tačiau bėda, kad ne visus skaičius dar moka. Tačiau šioje knygelėje jų paprasta išmokti, nes puslapio šonelyje yra „paruoštukė”: surikiuota viskas, ką po ko reikia sujungti. Mačiau, kad vaikas tikrai tuo naudojosi. Galiausiai šių linksmų paveikslėlių vos 2-3 liko nesuvedžioti, bet, manau, kad pasitaikius progai knygelė tuoj pat bus užbaigta.

O raidės? Nagi jų vis tiek reikia. Kelis vakarus, kai vyresnėlis „lūžo” pirmas, su jaunėliu dar paskaitinėjome J. Danilavičiaus „Zylutę”.

Vaikas jau seniai pažįsta raides, surenka kai kuriuos žodžius, tačiau vis tik jungti skiemenis jam dar sunkoka. Šis pradžiamokslis mums dabar – pats tas. Ir šioje srityje nieko nėra geriau, kaip metodiškai tvarkingai parengtas „Šviesos” leidinys.

Tik „Šviesos” užduočių sąsiuvinius renkuosi ir rašymui lavinti, nes juose užduotys kuriamos labai apgalvotai, kūrybingai, o raidžių ir skaičių mokinama rašyti taisyklingų, mokyklinių, ne šiaip sau bet kokiu šriftu.

Nors manau, kad mano būsimam pirmokui jau reiktų imti mūsų anksčiau pradėtą E. Marcelionienės „Linksmąjį pieštuką 2”, tačiau vaikas nusičiupo L. Morkevičienės „Rankos lavinimo pratybas 2” ir pažadėjo iki rugsėjo užbaigti. Panašu, kad taip ir bus.

Tiesą sakant, aš slapčia tikėjausi, kad lengvesnes šio sąsiuvinuko užduotėles atliks jaunėlis, o vyresnėliui liks glaudžiau su rašymu susijusios, bet ne, taip dalybos tarp mūsų vaikų nevyksta. „Mano knygelė”, ir viskas 🙂

Aš buvau pasiėmusi spalvinti „Obuolio” leidyklos „Rytų ornamentus”, bet nuspalvinau tik tiek, nes…

1) Man nepatiko taip ryškiai atspausdinta juoda spalva. Pieštukai niekada jos neperspjaus ir ji liks piešinyje dominuojanti. 2) Mieli „Pegasai”, nebepardavinėkit „Nataraj” pieštukų – jie niekam tikę. Ant pakuotės parašyta, kad atitinka visus standartus, nuostabios spalvos ir bla bla, tačiau jie kieti ir reikia smarkiai stengtis, kad išgautum nors tiek spalvos, kiek čia mano piešinyje. Visada gailiuosi, kad spalvoti pieštukai nevertinami raidėmis HB ir pan., o netikę pieštukai lemia, kad vaikas spjauna į tokią priemonę ir ima reikalauti tik flomasterių.

O čia yra mūsų kompanjonų užduočių knygelės ir puikūs pieštukai.

Taip taip, tas krokodilas ir valtis yra spalvinti su šiais piešukais. Su pieštukais! Sako, tokių būna Maximoj.

Dar mes skaitėm U. Weigelt „Dėmesio: reikia plėšiko”.

Pati pradžia, kol nupasakojama Ignacijos karalystė, kiek lėtoka, bet paskui knyga įsivažiuoja ir prasideda kvapą gniaužiantys mažo berniuko Fino nuotykiai gūdžiame miške beieškant plėšiko. Daug mistikos ir pasakiškų, fantasy elementų, bet man nepatiko, kad ne viskas išsirišo iki galo, vadinasi, bus antra dalis. Tačiau nežinau, ar norėsiu skaityti, nes užkniso redaktorės paliktos kliauzės, pvz., „jis prastai mato, bet gerai negirdi” vietoj „gerai girdi”, „ko” vietoj „jo” ir panašūs pražiūrėjimai. Smulkmės, bet kai jų daug ir negali sklandžiai perskaityti įtemptos siužeto vietos, kur viskas vyksta žaibiškai, užknisa labai. Leidykla „Alma littera”.

Todėl lengviau atsipūčiau, kai ši knyga baigėsi ir pradėjome J. Sverak „Kukis grįžta”. Išleido „Baltos lankos”.

Daug gero buvau girdėjusi apie šią knygą, bet iš aprašymo galvojau, kad ji orientuota į astma ir alergijom sergančius vaikus, bus daug su tuo susijusių aktualijų, tad visada apeidavau. Bet nieko panašaus! Tiesiog mama išmetė susidėvėjusį žaislą, o berniukas ėmė įsivaizduoti, kaip tas meškiukas pas jį grįžta, nes buvo jam baisiai brangus.

Veiksmas rutuliojasi miške, kur knibžda įvairių keistų padarėlių ir vyksta jų tarpusavio kovos dėl įtakos. Kūrinys parašytas labai vaizdingai ir raiškiai, karts nuo karto papildytas pasakiškomis iliustracijomis – vienas malonumas skaityti. Tačiau įpusėjus ir čia vis dažniau pastebiu kalbos kliauzių, šįkart tikriausiai labiau vertėjos nei redaktorės, nes vis pasitaiko netiksliai pavartotų žodžių, pvz., kalbama apie veikėjus, esančius priekabos šešėlyje, kai iš veiksmo eina suprasti, kad jie ne šešėlyje, o tiesiog po ta priekaba, ir pan.

Dabar man ramybės neduoda ta mintis, kad knyga parašyta pagal čekų filmuką (ir iliustracijos paimtos iš jo). Labai norėčiau jį pažiūrėti ir gaila, kad nei vertėja, nei redaktorė jo nematė prieš paleisdamos tekstą į spaudą. Sugadino (apgadino) labai gražų kūrinį.

Ir dar jau kuris laikas kas vakaras paskaitom apie kokį nors gyvūną ar du iš pirmos ir kol kas vienintelės vaikų pamėgtos enciklopedinio pobūdžio knygos – S. Paltanavičiaus „Pažinkime Lietuvos gyvūnus”. Kartais vakaras būna itin trumpas, užvėlintas, ir prašau, kad vaikai pasirinktų, ar gyvūną, ar pasaką. Labai dažnai laimi gyvūnas.

Knygą galima skaityti ištisai, su įvadiniais tekstais apie roplius, žinduolius, paukščius ir t. t., bet mes darom „loteriją”: atsiverčiam lapą su turiniu ir bedam užsimerkę pirštu. Kas pajėgia, perskaito, į kokį gyvūną pataikė, ir jau abu pajėgia knygoje surasti prie to gyvūno pavadinimo nurodytą puslapį. Tada skaitom ir aptariam, kiekvienas dar turi 100 minčių pridurti. Aš irgi sužinau daug naujo, pvz., kad yra begalė musių ir net boružėlių rūšių! Tik pasigendu retesnių gyvūnų, pvz., prie kitų gyvūnų vis paminimos plėšrūnės kiaunės. Bet tai, kas parašyta, labai įdomu ir lengvai suprantama. Yra netgi keletas idėjų darbeliams. Leidykla „Alma littera”.

Vaikiškai skaitiniais neapsiribojom. Ir mama, ir tėtis turėjo po savo knygą. Tiesą sakant, aš tikėjausi perskaityti dvi, bet antrosios atsiversti nepavyko, nors pirmąją ir baigiau gana anksti.

Tėtis skaitė rusiškai  G. Kawasaki „Startup”, o aš – E. Afanasjevos „Kalanetiką”. Didelė knygos dalis kalba apie fizinius kūno pokyčius bėgant laikui, apie judėjimo ir mitybos įtaką sveikatai (remiantis moksliniais tyrimais), specialistų komentarai, kalanetikos fanų atsiliepimai. Kitą dalį užima konkretūs pratimai su aprašymais, kodėl ir kaip reiktų daryti būtent šį pratimą, bei dažniausiai užduodami klausimai.

Aš esu didelė E. Afanasjevos ir kalanetikos fanė. Tai iš tiesų ta mankšta, kuri patiks niekada nemėgusioms sporto. Ji veikia kaip kūno ir laikysenos formavimo priemonė, bet nereikia savęs kaip nors laužyti keistomis pozomis ar alinti beprotiškai striksint, o rezultatai pasijunta beveik iš karto. Tačiau aš klydau, tikėdamasi, kad daug sykių po kelis mėnesius palankius grupinius užsiėmimus knyga man padės susikaupti ir pasimankštinti namuose. Man regis, mes nuo pat vaikystės mėgstam knygas apie nepasiekiamus dalykus: nuotykius, kurių niekada nepatirsim, verslą ar gyvenimo būdą, kurio niekada nesiimsim, mankštą, kurios niekada nedarysim… 🙂

Ant stalo liko kelios visai naujos „Flinto” užduočių knygelės, kuriomis mielai pasidalinsim:

„Monstriukų skaičiai” ir „Sujunk taškelius. 1-15”.

 

Čia arba feisbuko komentaruose brūkštelkite, kurios norėtumėt. Galimus laimėtojus registruosim iki ketvirtadienio, rugpj. 27 d., 16 val.