Sapnavau sapną, kuriame padėjau kitiems, nors tą akimirką labiausiai reikėjo rūpintis savo reikalais. Ir, žinoma, paaiškėjo, kad tie kitų reikalai nebuvo labai reikšmingi, tuo tarpu aš daug ko netekau ir man nieks nepadėjo, kad viskas būtų gerai.

Priėmiau šį sapną kaip pamokymą pirmiausia rūpintis savimi ir pagal šį pamokymą susiplanavau visą šią sudėtingą dieną.

Paprastai esu maksimalistė. Į vieną dieną tiek prikišu sumanymų, kad kitąkart ir trim dienom užtektų. Tada kankinuosi, kad kažkur vėluoju, kažko nepadariau, pamiršau savo, vyro ar vaikų poreikius.

Šiandien išaušo kitokia diena. Pirmiausia aš pati. Nevežiau vaiko į mokyklą dėl kelių pamokų ir sutaupiau 30 min. miego. Pasiėmiau jį į mamų susitikimą ir laimėjau ramų pasėdėjimą, nes buvo kas pasirūpina mažuoju. Valgėm kavinėje bendraudami ir nereikėjo sukti galvos, ar namuose esanti sriuba dar valgoma. Išėjome iš susitikimo ankstėliau ir dėl to ankstėliau nuvežiau vaiką į koncerto repeticiją, nereikėjo lėkti paknopstom. Grįžo jis troleibusu, tad laimėjau porą valandų savo reikalams. Ir t. t.

Vis rinkausi variantus, kurie man padėtų išlaikyti sveiką protą ir mažiau nervintis. Supratau, kad kai kurie pasirinkimai nors ir ne geriausi, bet vis dėlto nėra blogi. Dienos gale jaučiausi tikra nugalėtoja. Kaip gerai, kad susapnavau tą sapną, ir kaip gerai, kad jo pamokymu patikėjau.
Grįždama iš darbo nusipirkau gėlę, dėl kurios jau kelinta savaitė varvinu seilę. Nes, o kodėl ne? Ji papuoš namus ir nuo to vėlgi jausiuos tik geriau. O kai gerai jaučiuosi, esu darbingesnė, atidžiau klausausi, kantriau reaguoju, meiliau apkabinu. Kai pasirūpinu savimi, išlošia visi. Tad pirmiausia – aš pati.