Buvau pamiršusi, koks protingas yra vienerių metų vaikas. Juokaujame: „Kai jam sueis dveji, kur leisime: į fleitą, dainavimą ar futbolą?“ Nes puikiai varosi kamuolį, mėgsta pūsti brolio fleitą ir gerai atkartoja girdėtą muzikinį motyvą.

Jeigu jam kas nepavyksta, ima didesnį žmogų už rankos ir vedasi ten, kur reikia pagalbos. Jeigu jam reikia aukštesnės perspektyvos, užsilipa ant kelių, apsikabina kaklą ir kelia aukštyn. Kai kuriuos dalykus įvardija žodžiais, pvz., ka – kamuolys, ku – kur, kai kuriuos – ženklais, pvz., muzika, lietus, kai kuriuos ir ženklu, ir žodžiu, pvz., kaaa – karšta.

Buvau pamiršusi, koks drąsus yra vienerių metų vaikas. Jam viskas smalsu ir jis pasiruošęs užkariauti visą pasaulį, atrasti neatrastus kraštus. Todėl paleistas ant žemės jis tiesiog eis. Eis eis eis be galo be krašto, kol visai pavargs. Eis savo kryptimi, nepaisydamas, kur nori kiti, kur saugu. Prie laiptų, kad nereikėtų purvintis, paprašys duoti ranką. Šaligatvis, gatvė – nesvarbu. O vežime sėdėti yra nuo-bo-du. Ypač jei mama neapsisprendžia, kuris pienas šiandien pigesnis.

Buvau pamiršusi, kaip yra smagu bėgti nuo mamos, kai ji nori pakeisti sauskelnes. Ir kaip pikta, kai kažko neleidžia. O, jis tada puola į didelį pykčio priepuolį: griūva ant nugaros ir rėkia, verkia kokias 10 minučių, kol viską išrėkia. Tik tada jam gali pasiūlyti glėbį ar krūtį.

Ir su kiekvienu moka bendrauti skirtingu stiliumi: jei kažko nori iš antrojo brolio, tai spiegs visa gerkle, nes kitaip tam „nedašunta“, o vyriausiojo brolio už rankos neima (nes to rankose paprastai būna telefonas ir kolonėlė), o stumia iš už nugaros, jei reikia kur nusivesti.