Pirmomis dienomis vaikutis nelabai ką veikia, tik valgo kas 2-3 valandas ir miega kone ištisą parą. Dažna mama jaučiasi šiek tiek sutrikusi, išmušta iš vėžių. Visgi teko daug išgyventi tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Taigi dabar pats metas apsilaižyti pogimdyvines žaizdas, įsivažiuoti į maitinimą krūtimi ir skirti laiko pažinti ir pamilti naująjį namų gyventoją. Tai yra svarbiausi darbai šiuo metu, todėl, kai vaikelis miega, ir mamai vertėtų pailsėti – skalbiniai palauks.

Pirmąją savaitę naujagimis mėgina apsiprasti su nauja aplinka. Po devynių mėnesių gimdoje, jam dabar tiek vietos, tiek šviesos, tiek triukšmo! Todėl iš pradžių jaukiau suvystytam. Kol kas mažiuko kojos ir rankos atrodo labai trumpos, bet kai tik jis apsispras su didesne erdve ir išties galūnes, ims atrodyti, kad staiga labai paaugo. Kojytės taip pat gali atrodyti išlinkusios, tačiau nėra ko nerimauti, per kelis mėnesius, ilgiausiai – pusmetį, jos savaime išsitiesins.

Naujagimis dar ne ką mato. Geriausiai įžiūri objektus, esančius ne toliau kaip 45 cm nuo jo, o labiausiai jį dominantis objektas – mamos ar tėčio veidas, taigi vertėtų būti šalia, kai tik kūdikis nemiega. Jis stengsis įsidėmėti gimdytojų veidus ir balsus. Jeigu laikysite jį stačią ir kalbinsite ramiu balsu, jis veikiausiai nurims, nutils. Kai kurie naujagimiai tėvų veidą ar balsą palydi „a“ garsu. Lietimas – dar vienas svarbus komunikavimo būdas su mažyliu. Daugumai jų patinka, kai juos paima ant rankų, glosto, bučiuoja, masažuoja, nešioja.

Vaikelis trumpai teišlaiko dėmesį ir jam kol kas nereikia jokios papildomos stimuliacijos, dar kelias savaites užteks natūraliai esančios aplinkos. Tačiau jei labai norite, galite virš lovelės pakabinti kokį paprastą juodai baltą objektą. Naujagimio akys pirmiausia fiksuoja didelio kontrastingumo vaizdus.

Jau pirmosiomis dienomis tėveliai pajunta, kad gyvenimas pasikeitė. Kūdikėlis jau gimė, jau grįžo namo ir dabar priklauso tik nuo gimdytojų meilės, dėmesio ir priežiūros. Pasistenkite atsipalaiduoti – kūdikis yra tvirtesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Be to, jam prie jūsų reikia priprasti lygiai taip pat kaip ir jums prie jo. Kaip ir bet kuriems kitiems bendražmogiškiems santykiams, jūsiškiams irgi reikia laiko atsirasti ir išaugti į gražią draugystę.

Kai kurie tėvai prisiriša prie kūdikio vos jam užgimus, kiti beribę meilę pajunta kur kas vėliau. Anksčiau manyta, kad ryšiui užmegzti būtina kuo ilgiau ir kuo greičiau po gimimo būti su kūdikiu. Tačiau šitai paneigia besąlyginė tėvų meilė vaikui, nuo kurio iš pradžių jie buvo atskirti dėl medicininių priežasčių arba kurį įsivaikino. Taigi akivaizdu, kad meilė ateina su laiku per kasdienį rūpestį ir džiaugsmą būnant kartu.

Nors kūdikis miega daug, paprastai neišmiega ilgiau nei 3-4 val. ištisai. Taigi naujai iškeptų tėvelių realybė – nuolat pertraukiamas nakties miegas. Reiktų stengtis atsigriebti ir numigti kartu su kūdikiu dienos metu. Kitoms mamoms naktis palengvina miegojimas kartu su kūdikiu.

Mamai vertėtų pasikartoti žindymo pagrindus. Tikrojo motinos pieno atsiranda tik trečią dieną po gimdymo, bet priešpienis ir pereinamasis pienas, kuris gaminasi iki tikrojo, vaikeliui taip pat reikalingas ir patenkina visus jo poreikius. Mažylis tikrai nebus alkanas, jeigu glausite jį prie krūties kas 2-3 val.

Naujagimis – ne vien mamos rūpestis. Supratingas partneris įsijungia į vaiko auginimą nuo pat pirmos dienos. Tėčiai, žinoma, negali maitinti krūtimi, tačiau puikiai keičia sauskelnes, maudo mažylį, netgi kerpa tuos mažulyčius nagučius! Vyrus tik reikia padrąsinti bendrauti su vaikučiu. Juk mažylis nori pažinti ne tik mamą, bet ir tėtį.

Paprastai Lietuvoje vos grįžus iš ligoninės, naujagimį ir mamą aplanko seselė iš poliklinikos, kur lankysitės. Ji papasakoja visus kūdikio priežiūros dalykus nuo bambutės valymo iki maitinimo. Vėliau ateina šeimos gydytoja ir įvertina, ar vaikelis ir mama sveiki, atsako į rūpimus klausimus. Poliklinikoje reikia pasirodyti maždaug po mėnesio.

Mūsų lelius vis dar kone ištisai miega. Tikiuosi, kad jis tuo metu stiprėja ir auga, o mums, nereikalaudamas per daug dėmesio, leidžia prisitaikyti prie pokyčių pamažu. Kaip pagal vadovėlį, trečią parą prasidėjo geltos požymiai, tačiau per kelias dieneles bilirubinas buvo iškakotas ir mūsų mažylis vėl atgavo „žmogaus“ spalvą. Bet pradėjo smarkiai traiškanoti akys. Kartais taip užlimpa, kad net graudu žiūrėti. Iš pradžių valėm virintu vandeniu, kaip sakė seselė, bet dabar pabandysim liaudies išmintį – motinos pieną.

Jau kelias dienas ėjom po pusvalandį į lauką, kelis kartus maudėmės. Žinoma, grynas oras labai patinka – vos uždarius lauko duris mažiukas sminga į saldų miegelį. O maudytis – priešingai. Juk reikia išsirengti! Įtariu, jam plikučiui pasidaro labai šalta. Dar reiks palaukti, kol ims veikti termoreguliacija.

Mano pogimdyvinis laikotarpis šįkart daug lengvesnis nei po pirmojo gimdymo. Gal dėl to, kad pats gimdymas buvo lengvesnis, gal ir dėl to, kad jau žinau, ko tikėtis. Džiugu, kad neima depresinės nuotaikos, jaučiuosi žvali ir pakankamai energinga, o ir fiziškai nesu taip sužalota, viskas sparčiai grįžta į savo vietas. Nesinervinu, ar vaikas pavalgęs, ar jam ne per šalta, ar normaliai kakoja. Žiūriu į viską ramiai ir atrodo, kad viskas yra gerai.

Pienelio man pradėjo rastis po dviejų parų po gimdymo. Manau, daug davė tai, kad nuo pat pradžių netinginiavau. Jau ant gimdymo stalo mažiukas gavo žįsti abi krūtis ir atkeliavo pas mane neilgai trukus po to, kai buvau perkelta į palatą. Nuo to laiko buvo dedamas prie krūties ne rečiau kaip kas 3 val. arba kada pats panorėdavo, o norėjo jis dažnai. Ir duodavau tiek, kiek norėjo, o norėjo jis ir 20, ir 40 min., ir turbūt net ilgiau. Čia gal pervertinau savo jėgas, nes po kelių dienų pradėjo skaudėti aplink spenelius, o jų galiukuose užsidėjo šašiukai. Žinoma, tam įtakos turėjo ir tai, kad krūtį vaikutis paimdavo ne visai teisingai. Iš pradžių maitinau vis gulom, o gulom nelabai moku gerai paduoti. Tepaliukas ir pasikartota teorija padėjo. (Iš teorijos rekomenduoju knygelę „Sėkmingas žindymas“, LIC „Už gyvybę“, 2000.) Atidžiai žiūriu, kad gerai apžiotų, kad valgytume maždaug vienodais intervalais ir vienoda trukme, kad trauktų iš tos vietos, kur daugiau pieno prisikaupė. Kai jaučiu artėjant guzą, apsidedu kopūstlapiais – veikia priešuždegimiškai. Kol kas atrodo, kad žindymas bus sėkmingas. Labiausiai džiaugiuosi, kad nereikia kovoti su vaiku dėl miegojimo prie krūties, nes jis net miegodamas gana gerai valgo. O labiausiai stebina, kad atėjus valgymo metui nereikia jo žadinti. Galiu miegančiam pakutenti lūpas, jis gražiausiai apsižioja ir puikiai traukia!

Naktį kol kas miegam kartu. Nors aš šiaip jau prieš vaiko miegojimą tėvų lovoj, kol jis žinda po 20 min. kas 2-3 val., ryžtuosi verčiau guldytis jį šalia ir miegoti kone nenutrūkstamai, idant dieną nebūčiau ant viso pasaulio piktas zombis.

Vyresnėlis kol kas nesijaučia nuskriaustas, brolis jam patinka. Nori glostyti, palaikyti, panešioti, praneša, kai verkia ir ko verkia, pasakoja, kokie piešinėliai ant brolio drabužių ir kad rankos šaltos, verkiančiam atneša žaisliukų ir guodžiasi, kad „brolis mažas, neima“. Kelis kartus yra mums su tėčiu sakęs brolio neimti, bet ne tam, kad tuo metu kažką galėtume veikti su vyresnėliu, tiesiog, jo nuomone, dabar brolio liesti nereikia: jis, pvz., neverkia arba miega.

Apskritai, priešingai nei maniau, mūsų gyvenimas nepradėjo suktis vien apie mažylį. Kadangi jis toks supratingai ramus, mes galime sau leisti lygiai taip pat ilgai valgyti su vyresnėliu, stumdyti mašinas, dūkti. Kai pradėsim su mažiuku neribotos trukmės pasivaikščiojimus, bus galima suderinti ir abiejų brolių ėjimą į lauką. Tik dar nenusprendžiau, ką ir kaip daryti su pirmagimio būreliais.

Kol kas esu nusiteikusi optimistiškai dėl dviejų vaikų auginimo, tik bijau per anksti džiaugtis. Kai mažasis pradės mažiau miegoti ir daugiau domėtis aplinka, viskas turbūt visai kitaip atrodys.

Pagal babycentre.co.uk ir kuklią patirtį.

Nuotraukoje – mūsų mažylis.