Dauguma tėvų (gal greičiau mamų) antrą nėštumo trimestrą jau ima austi mintį apie vaikelio vardą. Dažniausiai jau aiški vaikelio lytis, tad pusė darbo atkrinta – reikia sugalvoti tik vieną vardą 🙂 Yra šitiek prileista vardynų, internete sukrauta statistika, kasdien po kelis vis matome kalendoriuje, tačiau kas susidūrė su vardo rinkimu, veikiausiai pasakys, kad tai (žiauriai) sunkus darbas. Kai būsimas tėtis pasiūlo vieną vardą, mamai atmintin iškyla dar 10. Kai mama pasiūlo, tėtis iškart rėžia „Neee, jau šitaip tai nebuuus…“ Paskui vienas prisimena šlykštų klasioką tokiu vardu, kitas – bjaurų dėstytoją…

Sudėtinga ir tai, kad jauti didelę atsakomybę. Tai ne šiaip kokį būrelį kelių mėnesių pramogai parinkti. Juk uždedi vaikui „etiketę“ visam gyvenimui! Dar jei imi galvoti, kad Nomen est omen – tuo vienu žodžiu gali nulemti visą žmogaus gyvenimą! Gal todėl daug tėvų pavadina vaikus paprastais, populiariais vardais. (Gal todėl ir yra tiek daug vidutinybių?..)

Rinkti vardą galima ilgai ir įvairiai. Sunkiausia rasti bendrą sprendimą. O kai jaučiamas spaudimas iš senelių, sutarti jau reikia ne dviem, o keturiems ar šešiems žmonėms! Be to, vardas, kuris atrodė be galo gražus ryte, po pietų ima skambėti kaip visiška nesąmonė. Dar būna ir taip, kad gimęs Jonas pasirodo visai ne Jonas, o Paulius. Dar geriau, jeigu ilgai laukta Marytė gimsta Mariumi.

Vienok, į vaiko vardo rinkimą galima žvelgti kaip į linksmą nuotykį. Kai dingteli koks vardas, tarkim, iš B raidės, sugalvoti / suieškoti dar 9 vardus iš B raidės – gal tarp jų bus dar gražesnis nei tas pirmasis. Arba sudaryti gražių vardų sąrašą ir pasiųsti draugams ar bendradarbiams balsuoti. Kitas linksmas žaidimas – sugalvoti kuo daugiau vardų iš tų pačių (ar daugumos tų pačių) raidžių kombinacijos. Gal tarp jų ir bus tas vienintelis.

Kaip nevadinti vaiko

Kai kurie tėvai iš JAV linkę savo vaiką pavadinti pagal vietovės, kurioje susipažino ar pradėjo tą vaikelį, pavadinimą, pvz., Paris, Brooklyn. Lietuvoje tokios tendencijos lyg ir nėra. Turime turbūt tik Vilnių, Nidą ir Kiprą. (Ar tai reiškia, kad daugiausia lietuvių yra pradedami būtent šiuose miestuose? 🙂 ) Pas mus daugiau populiaresni upių ir upelių vardai, pvz., Rusnė, Nemunas. Kažin, ar tokius vardus nešiojančių vaikų neerzina „Kiprai, važiuojam į Kiprą“ ir pan.

Daug yra vardų, besiskiriančių viena raide, pvz., Vygandas, Vygantas, Vygintas. Norisi pavadinti vaiką šiek tiek kitaip, įdomiau. Bet vertėtų pagalvoti, ar taip nepasmerkiame jo nuolat tikslinti savo vardą paraidžiui? Panaši situacija dažnai būna su Vidu ir Vidmantu, Vaidu ir Vaidotu, Jurga ir Jurgita. Kažin kodėl žmonės paprastai tvirtai tiki, jog įsivėlė klaida ir būtinai turi būti toji ilgesnė vardo versija?

Geriau vengti vardų, keliančių blogas asociacijas. Pvz., tokį vardą nešiojo nemėgstamas klasiokas nevala arba kokia pikta mokytoja. Gal tas vardas panašus į ligos ar nelaimės pavadinimą, arba siejasi su parduotuvės ar produkto pavadimu. Gerai žinomas pusiau anekdotas apie mergaitę, vardu Fekalija.

Verta pasitikrinti, ar vardas su pavarde nesudaro kvailų sąskambių, taip pat kaip atrodo inicialai. Žinoma, gali būti tik įdomiau, jeigu tai Vytis Budvytis, bet jeigu Aistra Papaitė? O inicialai OK (angl. gerai) arba NB (lot. nota bene – gerai įsidėmėk) irgi smagu, bet jeigu NO (angl. ne) arba FU? Tačiau gal inicialai ir ne taip svarbu kaip vardo pirmoji raidė + pavardė. Juk taip rašome bene dažniausiai.

Amerikiečiai nepataria vaiko vadinti unikalu vardu, kuris yra prasminis žodis, pvz., Gėlė. Kita vertus, tokie vardai dažnai užveda naują „madą“ ir galiausiai nieko nebestebina Vėjas ar Upė. Čia galima prisiminti ir naujai kylantį vardą Gilė. Iš pirmo žvilgsnio tai – ąžuolo gilė. Tačiau iš tiesų šis vardas kilęs iš „gilus“ ir turi panašią reišmę kaip Gelmė. Vis dėlto turbūt retas apie tai susimąstys ir Gilė kiek kvailokai liks gile. Bent jau kol kas.

Reiktų gerai pagalvoti prieš duodant tokį vardą, kuris tęsia giminės tradiciją, pvz., senelis buvo Vytautas, tėtis Vytautas ir vaikas bus Vytautas. Tradicija gal ir gražu, bet ar tikrai tas vardas pats gražiausias? O dalijantis naujienomis ar nebus painiavos, apie kurį Vytautą galų gale čia kalbama? Dar jeigu jie užsiima tuo pačiu, pvz., senosios kartos aktorius Vytautas Rumšas ir jaunasis aktorius Vytautas Rumšas? Jeigu labai norima išlaikyti giminės vardą, gal verčiau duoti jį kaip antrąjį, pvz., Karolis Vytautas?

Dažnai tėvai neatsispiria pagundai ir pavadina vaiką kokios įžymybės ar serialo herojaus vardu. Nepamirškime, kad nūdienos žvaigždės dažnai vienadienės, dar jeigu įsivelia į kokį nemalonų skandalą? O šiandien visų mėgstamas serialas rytoj gali atrodyti baisiai nusibodęs ir nuvalkiotas. Kaip tada skambės tas vardas? Galiausiai mūsų TV dažniausiai rodo užsieninius serialus ir filmus. Kevinas, Salė, Ignasijus mūsų kasdieniame kontekste atrodo keistokai ir mažų mažiausiai kelia klausimą „Ką, žadate emigruoti?“

Kvailai skamba panašūs brolių / seserų vardai. Neduok Die, jie identiški dvyniai – žmonės niekada neįsidėmės, kuris yra kuris. O ir pačiam vaikui reiks gerai įsiklausyti, kurį konkrečiai kviečiate. Ar vaikai dėl to suks galvą? Kai reikės nešti šiukšles, neatsilieps nė vienas…

Nevertėtų vaikui duoti ir tokio vardo, kuris tinka tik kūdikiui. Na, mūsuose gal niekam nekyla mintis užregistruoti vaiko kaip Mažučio, Katuko ar Saulytės, bet mažybinių formų vardai kaip Eimutis, Drąsutis, Meilutė turbūt irgi nieko gero. Juk tas vaikelis kažkada bus paauglys ir jam magės susipažinti diskotekoje, užaugęs galbūt norės bolotiruotis į prezidentus. Kaip tada tas vardas atrodys? Beje, mano pažįstama Birutė vaikystėje baisiai kankinosi, kad jos vardas neturi paprastos formos, tik mažybinę…

Kaip parinkti vaikui vardą

Ištarkite pasirinktą vardą garsiai. Ar jis skambus, ar malonus ausiai? Ar dera su pavarde? Dažniausiai prie ilgos pavardės derinamas trumpas vardas, o prie trumpos – ilgesnis. Galbūt ši taisyklė ne tokia būtina mergaitėms – jos anksčiau ar vėliau vis tiek pakeis pavardę. Tuo tarpu berniukai taip vadinsis visą gyvenimą.

Unikalus vardas – dažnai privalumas, kai norima išsiskirti iš minios. Juk nelabai smagu, kai klasėje yra 3 Ievos ir 2 Dariai. Bet jeigu to unikalaus vardo niekas nesugebės perskaityti ar įsiminti, vėl negerai. Be to, jeigu pavardė retesnė, galima rinktis paprastesnį vardą. Jeigu labai dažna, verčiau paieškoti įdomesnio varianto, nes gali pasirodyti, kad klasėje yra ne 2 Jonai, bet 2 Jonai Kazlauskai.

Tiesa, retas vardas – ne visada toks jau retas. Staiga ateina mados ir štai Benediktas ar Vincentas ima skambėti gana šiuolaikiškai. Ir koks akibrokštas, kai tėvai, išrinkę unikalų vardą, staiga susiduria su kitu vaiku tuo pat vardu! Štai būrelyje, kurį lankom su vyresnėliu, mūsų grupėje yra dvi Jogailės, kai 2008 m. (jų gimimo metais) taip pavadintos buvo tik 22 mergaitės! (Palyginimui, Emilijų tais metais gimė 501, ir net keista, kad nebuvome sutikę nė vienos mergaitės tokiu vardu.)

Mergaitėms vis dėlto ganėtinai lengva sugalvoti ką nors TOKIO. Imamas berniuko vardas ir pakeičiama galūnė. Taip atsiranda Dominyka, Vytautė, net Noja. Arba iš bendrinio daiktavardžio žiedas staiga gimsta Žiedė. Žinoma, yra ir atvirkštinių variantų, kai berniukai pavadinami Irenijais, Aldonais, Nomedais. Bet, pripažinkime, skamba keistokai. Ir atrodo, kad tėvai žūt būt norėjo mergaitės… Vaikas visą gyvenimą neša tą naštą, gal įsigyvena kompleksą, kad neįtinka tėvams.

Dar su berniukais kebliau, nes reti lietuviški vyriški vardai dažnai esti ir pavardės. Darželyje turbūt nebus kito Butauto (Marcinkaus), bet gal bus (Pranas) Butautas? Tačiau pavardžių yra ir iš dažnų vardų, pvz., Vidmantas, Šarūnas.

Ne visada tėvai susimąsto apie vaiko vardo reikšmę. Žinoma, Honorata nebūtinai bus visų gerbiama ir vertinama, kaip sako jos vardas, bet kaip jaustis žmogui, kurio vardas reiškia „girių gyventojas“ (Silvestras) arba „pupų augintojas“ (Fabijus)?

Vaiko vardas galėtų būti ir tėvų vardų samplaika. Mano giminių giminių pora būtent taip pavadino savo pagrandukę, tačiau tas vardas – anoks naujadaras. Taip jau išėjo, kad iš tiesų yra toks vardas kaip mergaitės mamos ir tėčio vardus sudėjus. Ir netgi egzistuoja tiek mamos + tėčio vardas, tiek tėčio + mamos vardas. Taigi galiausiai teko rinktis tik iš dviejų variantų 🙂

Dar vertėtų pagalvoti apie galimas pravardes. Aišku, koks nors gudrus kiemo draugas ką nors tikrai sugalvos, jei reikės, bet tėvai gali padėti vaikui išvengti to, kas tikrai akivaizdu, pvz., Ieva pieva, Asta pasta ir pan.

Kelios paprastos / įprastos vardo rinkimo technikos

• Vadinti vaiką tuo vardu, koks vardadienis išpuola jo gimimo dieną. Tada sakoma, kad vaikas atsinešė vardą.
• Kiekvienas iš tėvų sudaro jiems patinkančių vardų sąrašą. Paskui tais sąrašais apsikeičia ir išbrauko nepatinkančius vardus. Iš likusių išsirenka vieną.
• Tėvai surašo patinkančius vardus ant skirtingų lapelių ir duoda gimusiam vaikui išsitraukti.

Mes

Pirmagimį pavadinom gana lengvai. Kas rytą skaitydavome stalinį kalendorių – anekdotinius liaudies medicinos patarimus – kartu peržvelgdavome ir vardus. Visi perskaityti vardai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, o vienas kaip liko, taip liko. Be to, galimas variantas tiek mergaitei, tiek berniukui, tad buvome ramūs.

O su mažylio vardu kankinomės ilgai. Išrinkti dar vieną patį gražiausią berniukišką vardą tikrai ne paprasta. Vis laukėm, kol kurią nors dieną pamatysime ką nors išganingo kalendoriuje ar kils kokia geniali mintis, o galiausiai sudarėme sąrašus, juos lyginome, diskutavome, braukėme ir likom kiekvienas prie dviejų variantų: vardas, kuris man gražiausias, nepatiko tėtukui, tėtuko gražiausias nepatiko man, ir vienas vardas patiko abiem, bet jis nė vienam nebuvo pats gražiausias 🙂 Palikom mintims susigulėti, bet ir gimus vaikeliui dar nežinojome, kaip galų gale jį pavadinsime. Vis dėlto tas antras pagal gražumą vardas buvo ištartas ir pasiliko.