Prieš Kalėdas turėjome susitikti su keliom mamom ir pakalbėti kūdikių gestų kalbos tema, tačiau nesusitikome, o tema taip ir liko man ant liežuvio galo. Aš pasisiūliau papasakoti draugėms apie gestus, nes mūsų žiogutis nuostabiai jais šnekėjo, tuo smarkiai lengvindamas mūsų bendravimą ir teikdamas sau ir mums visiems daug džiaugsmo ir pasitenkinimo.

Kas yra kūdikių gestų kalba, turbūt jau daugelis yra bent viena ausim girdėję. Tai tokia ženklų, rodomų pirštų ir rankų judesiais, sistema, kuri padeda dar nekalbančiam vaikui išreikšti savo poreikius, pasidalinti džiaugsmais ar rūpesčiais. Tai nėra tikroji gestų kalba, kurią vartoja kurtieji ir neprigirdintieji, nes pastaroji turi savo gramatiką ir leksiką, o kūdikių kalba turi tik paskirus žodžius. Net ir sistema tai pavadinti gal kiek per drąsu, nes, nors yra nusistovėję konkretūs gestai konkrečioms sąvokoms įvardyti, kartais maišomos kelios gestų kalbos arba net sukuriami saviti ženklai.

Sakau, kelios, nes gestų kalba nėra kokia nors unisoninė kalba, visiems kurtiesiems viena ir ta pati. Kiekviena šalis turi savo gestų kalbą. Tas ir man pačiai buvo naujiena, bet geriau pagalvojus, juk logiška. Kaip mes kalbame lietuviškai, o rusai – rusiškai, taip lietuviai kurtieji kalba lietuvių gestų kalba, o rusai – rusų gestų kalba. (Na, šis pavyzdys gal nelabai tikęs, nes, kiek žinau, lietuvių gestų kalba nėra labai išsivysčiusi ir daug kas perimta iš rusų, tačiau esmė tokia.)

Kūdikių gestų kalbos ištakos yra didžioji motulė Amerika, todėl naršydami internete gestų mokymo medžiagos ar informacijos, ypač angliškai, dažniausiai susidursite su kūdikių gestais pagal ASL (American Sign Language) – Amerikos gestų kalbą. Kitos didelės šalys, kuriose dar nekalbantys vaikai taip pat mokomi gestų, turbūt vartoja savo kalbos gestus, tačiau net Didžiojoje Britanijoje tarp britiškų gestų įterpiami ir amerikietiški – tie, kurie lengvesni rodyti. Arba net ir amerikietiškieji JAV yra dar kiek supaprastinami, kad vaikui tikrai nekiltų sunkumų. Taigi, nors kartais teigiama, kad vaikas, mokydamasis kūdikių gestų, be savo gimtosios kalbos, išmoksta dar ir gestų kalbą, šis teiginys nėra visiškai teisingas. Žinoma, po tokios įžangos išmokti pačią gestų kalbą turbūt būtų daug paprasčiau.

Mūsų vaikas kalbėjo visiška mišraine. Didžioji dalis jo gestų buvo pagal ASL, sugaudyti iš įvairių interneto šaltinių, Baby Signing Time filmukų ir lankytų pamokėlių. Kita dalis buvo lietuviškų gestų, nes gyvenam vis dėlto Lietuvoj, kalbam lietuviškai, tad ir gestus rinkau lietuviškus. Dar viena dalis – mūsų ar jo sukurti ar adaptuoti gestai. Dar turbūt yra ir vokiškų, nusižiūrėtų nuo Ramunės.

Jau gana greitai pradėsime gestų mokyti mažylį, bet aš vis dar neturiu tvirtos nuomonės, kokios sistemos reiktų laikytis. Jeigu mokytume grynai lietuviškų ženklų, suteiktume sūnui galimybę bendrauti su Lietuvos kurčiaisiais, pažinti įvairesnių žmonių, mažintume socialinę atskirtį. Bet kai kurie lietuviški gestai tikrai sudėtingi. Jeigu mokytume ASL, galėtume naudotis įvairiausia medžiaga ir mokytis būtų daug paprasčiau. Be to, žiūrėdamas tuos pačius Baby Signing Time filmukus vaikas paskui išmoktų ir šnekamosios anglų kalbos. Bet savitų gestų, ko gero, vis tiek neišvengtume:

• kartais ASL gestas atrodo nelogiškas. Tarkim, norint pasakyti „vanduo“ rodyti „w“ (water), o ne „v“ (vanduo) – kvailoka, juolab, kad „v“ parodyti dar ir lengviau;
• kartais tiesiog negali nueit ir panaršyt kokio gesto, tad „ant smūgio“ sugalvoji savo. Pvz., stebėjome su sūnučiu lietų. Nepulsi staiga prie kompo pasižiūrėti, kaip tas lietus „gestiškai“. Prisiminiau, kaip darželyje vaizduodami lietų barbendavome pirštukais į grindis. Pabarbenau šitaip į delną ir tai tapo mūsų gestu „lietus“;
• kartais koks nors gestas „primetamas“ iš šalies. Štai mes lankėm būrelį, kuriame deklamuodavome eilėraščius, žodžius rodydami ir rankomis. Negali juk zuikis būrelyje būti įvardijamas vienu gestu, o namuose – kitu. Teko perimti būrelyje vartotą ženklą.

Vis tik, jei laikytume kūdikių gestų kalbą vien susikalbėjimo tarp vaiko ir jo aplinkos žmonių priemone, tada nesvarbu, ar tie gestai bus ASL, ar vokiški, ar pačių sugalvoti, ar visa ko miksas. Svarbu, kad vaikas ir su juo bendraujantys žmonės vartotų tuos pačius ženklus ir vieni kitus suprastų.

JAV kūdikiai gestų mokomi jau keli dešimtmečiai. Lietuvoje turbūt galime skaičiuoti penkmetį, nes pirmas užuominas apie kūdikių gestų kalbą internete randu užrašytas 2005 m., tačiau labiau šis dalykas išpopuliarėjo tik pastaraisiais metais. Man žinomos dvi viešos šio komunikacijos būdo su pypliukais agitatorės ir kūdikių gestų kalbos mokytojos – Asta ir Ramunė.

Žinoma, galima apsieiti ir be pamokėlių. Jums reiks daug ryžto, kantrybės ir geros galvos 🙂 Ryžto, beje, reikia visiems šeimos nariams, įskaitant ir senelius. Aišku, verta pradėti ir tuo atveju, jei tam pasiryžusi tik mama (arba gal tik tėtis 🙂 ), bet kuo daugiau žmonių šnekės su vaiku gestais ir (bent jau) supras jo rodomus ženklus, tuo vaikui bus lengviau išmokti, nes a) daug žmonių daug kartų kartoja tą patį, b) su daug žmonių galima taip susišnekėti, vadinas, prasminga išmokti kuo daugiau.

Kantrybės ir ištvermės reikia, nes bent keletą mėnesių jūsų komunikacija bus vienpusė, t. y. jūs tik rodysite ir rodysite, o vaikui, regis, nė motais. Tai pats sunkiausias laikotarpis, kai dažnai kyla minčių viską mesti. Bet, kaip sako Ramunė, su vaiku juk šnekame, nors jis ir nieko neatsako, tai ir gestą parodykime 😉 Tik po ilgo laiko mažylis ims ir parodys kokį ženklą, tuo nustebindamas ir jus (kad vis dėlto jam ne vis vien, ką ten makaluojat po nosim), ir save (kad jis kažką sako, o jūs suprantat, ką).

Dar reikia geros atminties. Į galvą teks susidėti galybę gestų, kad atėjus laikui nedvejotumėte, ką rodyti. Iš pat pradžių užteks tik kelių ženklų, bet, kai vaikas ims atsakyti tuo pačiu, nepajusite, kaip ateis tas momentas, kai jis trokš žinoti, kaip įvardyti VISA, ką tik jis mato aplink.

Mes gestais susidomėjome, kai pirmagimiui buvo gal 8 mėn. – pats tas pradėti mokytis (nors niekada nevėlu!). Sako, laikas pradėti, kai vaikas ima rodyti „ate“, bet nemanyčiau, kad tai lemiamas rodiklis. Juk „ate“ – nei koks būtinas poreikis, nei kažkas smagaus, o kartais net nėra daug galimybių jį praktikuotis. Pvz., mes dar miegodavom, kai tėtis išeidavo į darbą, tad „ate“ galėdavom mokytis nebent išleisdami svečius, o kiek jų tebūna. Todėl, manau, laikas pradėti mokytis gestus yra tada, kai vaikas žiūri didelėm akim, nori pasakyti, bet jam neišeina.

Taigi mes prisirinkome informacijos internete ir kalbėdami su žiogučiu rodydavome ženklus. Juos reikia rodyti veido, pečių lygyje, nes ši zona bendraujant matomiausia. Bet ne visada lengva matomai parodyti. Būdavo, kad vaikas neleidęs akis, įsigilinęs į kokį žaislą ar košės lėkštę, ir visai į kalbantįjį nežiūri. Arba spokso į tą objektą, kurį mėgini įvardyti, ir gestas lieka tik kažkur fone.

Vis tik prieš pirmąjį gimtadienį mūsų šaunuoliukas išmoko rankytėm įvardyti lempą – daiktą, kuriuo siaubingai tuo metu gėrėjosi. Ir kiek jam buvo džiaugsmo, kad gali papasakoti, jog mato lempą, o mes jį suprantame! (Beje, dauguma vaikų pirmiausia parodo „lempa“, o ne kokį „pieną“ ar „dar“, kuriuos rekomenduojama mokytis pačioje pradžioje.) Daugiau ženklų jis niekaip nenorėjo rodyti, todėl džiaugiausi atradusi Ramunę, iš kurios tikėjausi postūmio, patarimų, kaip ir ką daryti, pastebėjimų, gal ką darome ne taip, kad žiogutis daugiau gestų niekaip neišmoksta.

Jos organizuotame mamyčių susitikime buvo dėstoma kūdikių gestų teorija, ką aš jau žinojau ir būčiau galėjusi pati papasakot, bet Ramunė bešnekėdama parodė ir daug gestų (berods vokiškų), kuriuos iškart įsiminiau ir mano „rankinis“ žodynas tapo žymiai gausesnis. (Iš pradžių gestus man išmokti buvo labai paprasta – vos pamatai, jau ir lieka galvoj. Po kurio laiko, matyt, persipildė. O dabar, tiesą sakant, jau mažai ką beprisimenu…) Daugiau susitikimų nenusimatė ir buvau jau beprarandanti viltį, kad kalbėsiuosi su vaiku gestais. Atrodė viskas bergždžia ir norėjosi mesti.

Tada radau Astą. Patekom į vieną pirmųjų jos ruošiamų grupių ir, ką jūs manot, rezultatai tiesiog stulbinantys! Per 2 pamokėlių mėnesius mažylis, kuriam tada buvo 1 m. 3 mėn., išmoko rodyti apie 70 gestų! Žinoma, pataikėme į tą imlųjį laikotarpį, raidos šuolį, bet pačios klasės irgi buvo nemažas spyris į užpakalį.

Lankant klases nemokėme savo vyruko primygtinai, išskyrus pirmus du gestus. Vieną jų puikiai atsimenu – „aukštyn“. Sakėme jam, kad neimsime ant rankų, kol neparodys „aukštyn“. Vaikas niurzgėjo, pyko, niekaip nenorėjo rodyti, tik tiesė rankas. Paėmiau jo pirštukus ir sudėjau gestą. Kai rankytę paleidau, pirštukai vis dar rodė kažką panašaus į „aukštyn“. Sakiau: „O, tu nori aukštyn“ + gestas. Ir pakėliau. Vaikas nudžiugo ir kitąkart reikėjo jau mažiau įkalbinėjimų gestui, o trečią kartą turbūt jau pats parodė „aukštyn“ be jokių zirzimų 🙂

Po to įvyko persilaužimas ir nuo tada visus žodžius sūnus išmoko tarsi savaime: kartą pamato, iškart pamėgdžioja, o paskui jau parodo tinkamame kontekste, net jeigu ir kokią savaitę išvis to ženklo nerodėme. Kai tik žiogutis imdavo vartoti kokį gestą, mes jo neberodydavome. Tikriausiai tai lėmė, kad jis retą gestą išmoko rodyti labai taisyklingai. (Kaip ir šnekamosios kalbos žodžius, taip ir gestus, vaikai iš pradžių rodo savaip, tik paskui įgunda „ištarti“ taisyklingai.) Dažniausiai jo ženklai būdavo tokie, kaip išeidavo, dėl to daug būdavo panašių ir kartkartėmis reikdavo pasitikslinti, ar rodo, pvz., „pieno“ ar „ant puoduko“, tačiau į tai nekreipėme dėmesio – vis tiek tie gestai smarkiai lengvino susikalbėjimą ir svarbiausia, kad jis juos rodė, o mes ir net seneliai – suprato.

Iš viso mūsų pirmagimis buvo išmokęs apie 150 gestų, o vienu metu daugiausia vartojo apie 80-90. Mokėjo įvardyti kai kuriuos maisto produktus ir patiekalus (paprašydavo, jei ko užsimanydavo), vartydamas knygeles „sakydavo“ gyvūnų ir daiktų pavadinimus, pasiprašydavo pagalbos, ant rankų, ar kokios veiklos, pvz., žaisti su juo, piešti ir pan.

Dažnai išgirsi nuogąstaujant, kad gestų kalba vėlina šnekamąją kalbą. Galiu pasakyti, kad mano vaikas šį mitą paneigė. Jis, kaip ir kiti jo amžiaus vaikai, dar gestų mokymosi laikotarpiu daug čiauškėjo savo kalba, be to, tėtį jau vadino „tete“, visus burzgiančius daiktus ir prietaisus, visa, kas turi ratus ar yra rato formos, įvardydavo „brrr“, atsisveikindamas mojuodavo ir sakydavo „ate“, telefoną vadino „alio“ kartu rodydamas gestą, kai alkanas, rodydavo „valgyti“ ir sakydavo „mamam“ (o kartais tik sakydavo arba tik rodydavo), baksnodamas gyvulėlius šalia gesto įvardydavo ir jų kalbą. Taigi ženklai yra tik papildomas būdas vaikui išreikšti save, bet jokiu būdu neužgožia kalbos. Be to, kalbant gestais lavinama smulkioji motorika, o ji, žinia, prisideda prie kalbos aparato vystymosi. Yra net sukurta specialių dainelių ir žaidimų pirštukams mankštinti. Gestų kalba yra tas pats žaidimas, tik kad gestai ne vien pakrutina pirštelius, bet ir leidžia susikalbėti.

Gestai nestumia vaiko nuo šnekamosios kalbos, nes jie nėra rodomi tyloje. Vyksta įprastas kasdienis vaiko ir suaugusiojo bendravimas, tik suaugusysis ne vien pasako: „Žiūrėk, šiuniukas. Jis sako, au au”, bet tardamas žodį “šuniukas” dar prideda ir gestą. Ir tame nėra nieko stebuklingai naujo ar nenatūralaus. Darželinukai dažnai mokomi dainuoti ar deklamuoti kartu rodant sakomus žodžius, pvz.,
Zuikis puikis ilgaausis (rodomaisiais pirštais demonstruojamos zuikio ausys)
ten po krūmu prausės prausės (ištiestais delniukais imituojamas veido prausimas).

(Su gestais lengviau įsimenama, nes kuo daugiau juslių įjungiama, tuo daugiau neuronų jungčių smegenyse suformuojama.) Kūdikių gestų kalba iš esmės daro tą patį, tik tie gestai yra nusistovėję (jų nereikia kiekvienam eilėraščiui iš naujo galvoti) ir vartojami ne vien dainuojant, bet elementariai bendraujant. Jeigu jūs deklamuojate vaikui kokį eilėraštį ne tik lūpomis, bet ir rankomis, tie eilėraščio gestai gali būti puiki pradžia kūdikių gestų kalbai. Tiesiog tas pačias zuikio puikio ausis rodykite vartydami knygelę apie zuikį, o prausimąsi vaizduokite kviesdami vaiką į vonią. Dauguma tų tikrųjų gestų ir yra imituojantys norimą įvardyti daiktą ar veiksmą.
Kūdikių gestų kalbos skeptikai teigia, kad šis dalykas visiškai nereikalingas: ateis laikas ir vaikas ims šnekėti “žmonių” kalba. Žinoma, jis ims, tačiau specialistai nustatė ir mano sutikti mažyliai tai patvirtino, kad vaikai daug anksčiau ima suvokti mūsų žodžius, savo aplinką ir nori tuo pasidalinti, išreikšti savo poreikius, tačiau jų kalbinis aparatas dar nėra pakankamai išsivystęs, kad jie pajėgtų ištarti žodžius. Tuo tarpu smulkioji motorika pažengusi kur kas labiau, tad kūdikių gestų kalba yra tarsi įrankis prabilti, tiltas tarp suvokimo ir kalbėjimo žodžiais.

Ženklų kalba ne tik padeda geriau susikalbėti, bet ir teikia vaikui pasitenkinimą savimi, džiaugsmą, kad jis kažką sugeba, kad sugeba išreikšti savo mintis, poreikius ir aplinkiniai jį supranta. Tėvams irgi kyla didžiulis pasitenkinimas ir pasididžiavimas vaiku, nes aišku, kad jis protingas, gabus, sumanus, mąstantis, aiškiai matyti, kuo vaikas domisi, ką pastebi aplinkoje, kaip suvokia pasaulį ir save, ir kad apskritai suvokia ir gana smarkiai. Be šio įrankio labai lengva mažylį laikyti „dunduku“ ir viską nurašyti žodžiais „jis dar mažas, nieko nesupranta“. Pamokykite jį gestų ir pamatysite, kad jis baisiai daug supranta!

Dar yra skeptikų, kurie sako, pacituosiu: „kiekvienas metų sulaukęs vaikas moka daug gestų, net jei nėra specialiai to mokomas. Kiekvienas metinukas moja rankyte atsisveikindamas, tiesia rankas į viršų, kai nori, kad jį paimtų ant rankų, daužo į duris, kai nori į kiemą ir t. t. Mamai belieka įsiklausyti į vaiko kūno kalbą.“ Tas tiesa, bet, mano nuomone, 1) tokių „savaiminių“ gestų susidarys daugių daugiausia apie 20, tuo tarpu kūdikių gestų kalba gali vaiko žodyną praturtinti keliais šimtais sąvokų, net ir tokiomis kaip „šilta“, „šalta“, „šlapia“, „gražu“, „geltona“, „trikampis“ ir t. t., ; 2) toks bendravimas yra daugiau mažiau tik mamos spėjimas apie tai, ko vaikas iš tiesų nori, nes, tarkim, jei jis daužys į šaldytuvo duris, jūs nežinosite, ar jis nori jogurto, varškės, o gal pieno; 3) savo vaiko kūno kalbą gali šitaip puikiai pažinti tik mama ir kitam žmogui bus labai sunku nupasakoti, kaip mažylis elgiasi norėdamas to ar kito, be to, tarkim, pas senelius šaldytuvas gal visai kitoks arba neprieinamoje vietoje ir vaikas nežinos, kur padaužyti, kad gautų jogurto. O jeigu jis tikrai jo nori, tai verks ir zys ir niekas nesupras kodėl, kol neužims kuo nors kitu.

Dar dažna tokia replika: „geriau mokinkites labiau vaika pazinti, uzsiimkite su juo nuolat ir kuo puikiausiai suprasite ko jis nori ir ka savo kalba pasako, kam tie gestai? zmoniu kalba reik sneket su vaiku ir viskas.” Kūdikių gestų kalba visa tai ir apima:

• mokant ženklų šnekama „žmonių“ kalba tik dar dirba ir rankos. Be to, šnekama kur kas daugiau nei paprastai, nes žodžiai nuolat kartojami, pvz., mama: „Nori pieno?“ (+ gestas), vaikas parodo gestą „pienas“, mama: „Vaikas nori pieno“ (+ gestas), duodama pieną: „Štai tau pieno“ (+ gestas). Įprastai juk būtų šitaip: mama: „Nori pieno?“. Vaikas kaip nors išreiškia pageidavimą, mama įpila ir sako: „Imk“. Ar ne? 🙂
• tai yra nuolatinis užsiėmimas su vaiku. Aš net pastebėjau, kad pradėjus bendrauti gestais, ėmiau skirti vaikui kur kas daugiau dėmesio, pats bendravimas tampo dar artimesnis, nes vaikas įprato visąlaik žiūrėti į mane, ką aš jam (naujo) parodysiu, o aš įpratau nepaleist vaiko iš akių, nes jis gal norės kažką pasakyti 🙂
• tai yra gilesnis vaiko pažinimas. Pvz., tik per gestus sužinojau, kad žiogutis mėgsta duoną. Ne dėl to, kad valgydavo, kai duodavau, bet dėl to, kad sugalvojęs ateidavo ir paprašydavo.

Na, ir, žinoma, yra daug tokių, kurie tiesiog sako „tai nesąmonė“. Tokios nuomonės jau niekaip nepakeisi 🙂 Kas nepriimtina žmogui, tas nepriimtina. Tegu užsiima tuo, kas „sąmonė“ 😉

Pabaigai pasakysiu, kad mano sūnui dabar 2 m. ir beveik 5 mėn. Jis dar vartoja 21 gestą (prieš du mėnesius vartojo apie 50) ir net sugalvoja naujų. Jeigu rodo gestą, tai visada rodo kartu su tariamu žodžiu, taip jį tarsi pastiprindamas. O jo šnekamoji kalba visad ėjo koja kojon su kitais bendraamžiais. Šiuo metu jis vartoja beveik 500 žodžių, kalba ištisais sakiniais, jungia juos, pasakoja istorijas, jau pradėjo teisingai vartoti įvardžius, įterpia prieveiksmių, tik prielinksnius dar praleidžia. Veiksmažodžius kaito, pvz., bėgu, bėgam, bėk, pabėgo ir pan. Aišku, nemažai jo žodžių yra savotiški, todėl su nepažįstamais tenka būti už vertėją, bet dauguma stebisi, kad tokio amžiaus vaikas šitiek šneka. Taigi gestų kalba nė kiek nesutrukdė garsinės kalbos vystymuisi, tik padėjo jam susišnekėti su mumis, kol burnytė dar nieko netarė.

Ir visai pabaigai pasiūlysiu pažiūrėti filmuką, kurį kūrėme praėjusioms Kalėdoms. Ten mano ir mokytojos Astos vaikai „dainuoja“ gestais.

Nuotrauka iš asmeninio albumo