Aną mėnesį mūsų didžiajam suėjo lygiai 2,5 metų, arba 30 mėnesių. Tikėjausi, kad babycentre.co.uk bus parašęs ką nors ypatingo tokia proga, bet pastebiu, kad kuo vyresnis vaikas, tuo mažiau „naujienų“ apie jį rašo. Nėra prasmės skaityti kiekvieno mėnesio laiškus, nes dviem mėnesiams skiria vieną ir tą patį tekstą, o ir apskritai temos kartojasi. Žinoma, toks didelis vaikas jau ir nekinta taip smarkiai kaip kūdikis, bet tuomet ir naujienlaiškius galėtų siųsti kartą per pusmetį, o ne kas mėnesį. Paburbėjau… 🙂

Kitas dalykas, kuris nustebino – britai labai nuvertina, „sumažina“ vaiką. Štai teigia, kad pustrečių metų bamblys, ko gero, moka apsirengti kokį drabužį, įvardyti maždaug 6 kūno dalis, skiria vieną spalvą ir žino vieno draugo vardą. Mūsų žiogas apsirengti nuo pradžios iki galo turbūt nieko nemoka, bet užtraukia užtrauktuką, užsimauna kelnes po puoduko. Su nusirengimu paprasčiau: kepurė, pirštinės – be problemų, bet nusimauna ir kelnes, kojines, nusirengia marškinėlius. Iš tiesų, nelabai mes jo skatinam pastaruoju metu. Galėtume ir daugiau 🙂

Bet kūno dalių jis išvardija bent keliolika, spalvų irgi daugiau kaip 10 atpažįsta, o vardais gali įvardyti tikriausiai visus darželio vaikus ir auklytes, ką ten vieną draugą. Taip pat žino šeimos narių ir visų senelių vardus, savo, brolio ir tėčio pavardę :), kelis mašinų pavadinimus, skaičius. Nemanau, kad mūsiškis – ekstra ultra protingas. Man atrodo, kad ir kiti jo amžiaus vaikai kalba tiek pat, o kai kurie ir daugiau.

Apskritai babycentre.co.uk labai nuvertina 2,5 m. vaiko kalbėjimo įgūdžius. Jie pasakoja, kad šiuos įgūdžius galima paskatinti praplečiant pasakytą vaiko mintį. Pvz., vaikas pastebi: „Šuo miega“, o jūs sakykite: „Taip, Dogis susirangė ir užmigo“. Mažylis dar nepajėgs atkartoti sudėtingų sakinių, tačiau kaskart išmoks ką nors naujo: sudėtingesnių žodžių, sakinių darybos.

Vaikai, žinoma, vystosi skirtingai, bet „šuo miega“ šnekėjimo lygis, man regis, labiau atitinka 1,5 m., bet ne 2,5 m. vaiko lygį. Kiek teko stebėti, dažnas pustrečių metų pypliukas jau čiauška neužsičiaupdamas, kalba ilgiausiais sakiniais ir varo ištisus pasakojimus, nesvarbu, kad viename kalbos pliūpsnyje koks nors žodžių junginys ar sakinys pasikartoja bent tris keturis kartus 🙂 Mūsiškis dar mėgsta ir pasakas „skaityti“ arba šiaip sekti.

Prie kalbėjimo verta paminėti ir skaitymą. Na, ne, mūsiškis dar neskaito :), bet vaizduoja, kad skaito, taip pat atpažįsta keletą didžiųjų raidžių. Čia darželio nuopelnas 🙂

Pustrečių metų mažylis greičiausiai geba kelias sekundes išstovėti ant vienos kojos, teigia babycentre.co.uk. Čia tai nustebino! Tiksliau, niekad neatkreipiau į tai dėmesio 🙂 Dabar specialiai paprašiau, kad pastovėtų ant vienos kojos, tikrai be rūpesčių 🙂

Babycentre.co.uk pasakoja, kad su tokio amžiaus vaikais neišvengsi netvarkos. Jų kūrybingumas liejasi per kraštus, tad užgriozdinti kambarį visokiais savo sumanymais jiems vieni juokai. Kur tik vaikas eina, ten palieka netvarką, bet tėvams derėtų išlikti ramiems ir galima pamokyti vaiką, kad tvarkymasis – to paties žaidimo dalis. Už tvarkymąsi pagirti.

Och, su tvarka pas mus tikra bėda. Aš suprantu, kad dabar vaikui norisi žaisti su tuo, po minutės su kitu ir t. t., bet kai viskas, prie ko jis prisiliečia, atsiranda ant žemės, arba kas stovėjo, guli – jau per daug. Žinoma, kai nori, jis moka kuo gražiausiai susitvarkyti. Kitąkart net neina valgyti, sako, pirmiau reikia sudėti dėlionę į dėžę ar pan. Bet kai pirmas darbas grįžus iš darželio pasidarė išversti visus žaislus ir ištaškyti po kambarį, viskas buvo surinkta į dėžes ir padėta. Liko tik kelios mašinėlės, kurios „perestroikos“ metu buvo jo rankose, ir dabar taip tylu, taip ramu, taip tvarkinga. Ach, dūšia atsigauna 🙂 Sutarėm, kad žaislai grįš, kai liausis mėtymai, avarijos ir panašios nesąmonės. Kol kas vis tik panašu, kad išpakuosime juos tik tada, kai brolis priaugs 🙂

Pustrečių metų vaikas jau dirba visokius darbelius, piešia piešinėlius, lipdo ir užsiima visokia kitokia menine veikla visu pajėgumu. Babycentre.co.uk primena žavėtis bet kokiu vaiko darbeliu ir gerbti net menkiausias peckeliones. Taip suteiksite vaikui pasitikėjimo reikštis kūrybiškai.

Augdamas vaikas vis labiau supranta, ką mąsto ir jaučia kiti, todėl jam vis įdomiau žaisti su kitais vaikais. Mūsiškis mielai žaidžia tiek su žaislais, tiek brolį pažaidina, tiek su mumis padūksta. Bet kad labiau supranta kitus – faktas. Gal ne visai suvokia, kas kitam skauda ar nemalonu fiziškai, bet nuotaikas jaučia puikiai. Jeigu susimąsčius pradedu kalbėti trumpais sakinukais, nesileidžiu į šnekas jokiomis temomis, tuoj išgirstu: „Mama, tu pikta?“, „Tau liūdna?“, „Nepyk, mama“ ir pan.

Kai pradėjo lankyti darželį, prasidėjo vaizduotės žaidimai. Apdalinam vienas kitą pienu, ledais, tortu iš tuščių rankų ir pasimėgaudami suvartojam. Vienas žaisdamas prakalbina žaislus, pvz., privažiuoja džipas prie smulkių žaisliukų ir sako: „Ką tu čia veiki?“ „Nieko.“ „Lipkit, važiuojam.“ 🙂

Vaikų priežiūros žinovė Penelope Leach teigia, kad išmokę valdyti daiktus rankomis, vaikai pradeda įsivaizduoti juos ar jų elgesį. Dažniausiai vaizduotės žaidimuose vaikas yra pagrindinis aktorius – gydytojas ar mama, bet labai vertingas ir toks žaidimas, kur vaikas atlieka Dievo vaidmenį.

Jeigu pyplys turi mažų mašinėlių, gyvūnėlių ar žmonių figūrų ir pirktinių ar namie pasidarytų garažų, tvartelių, namų, pirmiausia juos rūšiuos, suvarys tai į vidų, tai lauk, o paskui pradės žaisti laimingas ir nelaimingas jų istorijas.

Mes turime Lego naminių gyvūnėlių ir vienas iš mėgstamiausių žiogučio žaidimų yra, kai aš jam padedant pastatau aptvarą su atkeliamais varteliais, tuos gyvuliukus ten suvaryti.

Prie vaizduotės žaidimų priskiriami ir buities darbų pamėgdžiojimai. Juos vaikui labai lengva suprasti ir pavaizduoti arba dalyvauti atliekant iš tikrųjų. Iš pradžių mažylis norės skudurėlio šluostyti dulkėms ar grindims, teigia Penelope Leach, paskui ims „virti valgyti“, „tvarkyti kambarius“ ar „prižiūrėti vaikus“. Žaisti namus – dažniausiai vienas mėgiamiausių vaikų užsiėmimų. Kai kada tokiems žaidimams pravers kokie nors tikri namų apyvokos daiktai, bet daugeliu atveju jie vaikui bus per dideli, tad vertėtų pasidairyti vaikiško dydžio kopijų. Tik verčiau jie tegu būna kaip tikri, o ne grojantys lygintuvai ar žvėrelio formos orkaitė.

Mūsų dičkis mėgsta prisidėti prie buities darbų. Dar būdamas metinukas ypač pamėgo sukiotis virtuvėje – pamaišyti puodą, „išplauti“ indus, pilstyti „arbatėlę“. Dabar valgio gamyba dar šiek tiek įdomu, bet įdomiau pašluoti grindis arba „išplauti“ jas skuduru. Bet apskritai buities darbai dabar jį domina kur kas mažiau nei prieš metus.

Penelope Leach taip pat ragina bet kokio amžiaus ir bet kurios lyties vaikų žaidimą su lėlėmis ir minkštais žaislais. Tai ne tik mylimukas, pasiimamas į lovą, bet ir ištisos šeimos, su savo darbais ir rūpesčiais, namais, drabužėliais. Lėlės dalyvauja arbatėlėse, važiuoja traukiniais, pykstasi, susitaiko, patiria daug išgyvenimų ir skriaudų, kurių vaikas mokosi nesuteikti tikriems žmonėms. Nenustebkite, jeigu vaikas ant jų šauks smarkiau, nei jūs kada šaukėte ant vaiko, jeigu muš jas, net jeigu jūs niekada nesate sudavę. Vaikai vaidins įvairias scenas, kurias patyrė su tėvais, arba įsivaizduojamas, tuo atskleisdami savo numanomą santykį su suaugusiaisiais.

Mūsų žiogo gyvūnėliai ir mašinėlės nori ir valgyti tikrą košę, ir daryti ant tikro puodo, ir netgi valytis dantis. Ir dabar aš galvoju, tie jo nuolatiniai avarijų žaidimai – tai emocinės iškrovos, ko jis nedaro ant žmonių? Mielai nupirkčiau jam lėlę, bet pastebiu, kad ši žaislų kategorija jo beveik visiškai nedomina. O minkštus žaislus mėgsta. Nors kuo toliau, tuo mažiau.

Vienas iš svarbiausių vaizduotės žaidimų, teigia Penelope Leach – vaidmenų žaidimai. Vaikui smagu vaizduoti jį supančius ar kažkada pamatytus žmones. Viena iš šio žaidimo dalių – persirenginėjimai, tačiau mažas vaikas nei norės, nei jam reikia nuo galvos iki kojų pasipuošti gaisrininko ar seselės kostiumu. Jam užteks vieno ar kelių daiktų, reprezentuojančių tą žmogų, pvz., kepurės, šalmo, skrybėlės, šaliko, rankinuko, pirkinių krepšio, kaklaraiščio, akinių nuo saulės ar aukštakulnių. Apsivilkęs nereikalingą švarką vaikas bus rimtas vyras, pasiėmęs rankinuką – šauni moteris, įlindęs į žeme besivelkančius senus naktinius – nuotaka ar karalienė.

Mūsiškis dar nežaidžia vaidmenų žaidimų, bet mano kepures ir batus matuotis mėgsta. Taip pat gali pasiimti bet kokį daiktą, prisidėti prie ausies ir vaikštinėdamas po kambarius (taip aš nedarau! 🙂 ) pliurpti įvairiausius dalykus nuo nesuprantamo vapėjimo iki „Ne, pieno nereikia“ 🙂

Vaizduotės žaidimai svarbūs ir būtini keliais aspektais:

• ugdosi vaiko socialiniai ir emociniai įgūdžiai. Žaisdamas namus, kur pats yra vienas iš asmenų, arba atlieka Dievo vaidmenį, jis pasijunta kito asmens kailyje, tuo mokydamasis bendravimo, empatijos.

• stiprėja pasitikėjimas savimi, nes vaikas žaisdamas gali būti bet kuo ir nukreipti situaciją bet kokia norima linkme.

• tobulėja kalbiniai įgūdžiai. Žaisdamas vaikas mėgdžioja mamos, tėčio ar mokytojos pamėgtas frazes – plečia žodyną, mokosi bendrauti žodžiu, ima suvokti, kad žodžiais galima išdėstyti visą pasakojimą. Taip šnekamoji kalba susisieja su rašytine kalba ir lengvina kelią į skaitymą.

• gerėja mąstymo įgūdžiai. Imantis įsivaizduojamų žaidimų, vaikui tenka išspręsti daug klausimų, pvz., iš ko geriausiai išeitų namo stogas ar ką daryti, jei ir jis, ir kitas vaikas nori būti mama. Tokie įgūdžiai bus reikalingi visą gyvenimą.

Nuotrauka iš babycentre.co.uk