Vakar vis dėlto pavyko nuvažiuoti ten, kur, kaip sakiau, nieko nevyksta – į mūsų numatytą krikštynų vietą. Bet kurgi tau ten nevyks, kai šeštadienis 🙂 Mūsų mėgstamoj bažnyčioj vyko Kristinos ir Pauliaus, kurių nepažįstame, vestuvės. Nepraleidom progos pažiūrėti, kaip vaikas elgsis per ceremoniją 🙂 Paprastai, kur benueinam, tenka lakstyti paskui jį, tai turim baimės dėl krikštynų – jeigu kunigas jam pasirodys nelabai įdomus, reiks gaudyti po visą bažnyčią, kad pateptų aliejais 🙂

Mano nuostabai, pirmas kokias 10-15 min. vaikis apskritai tik sėdėjo ir žiūrėjo. Paskui pradėjo po truputį vaikštinėti, kol galiausiai ėmė ramiai bimbinėti po visą bažnyčią, labai traukdamas fotografų akį ir išspausdamas šypseną iš kiekvieno. Tėtukas sako, galima jaustis ramiai dėl vaiko. Tereikia apsižvalgyti ir, kurie žmonės šypsosi, toj vietoj ir yra mūsų vaikas 🙂

Gal Kristina ir Paulius labai nepyks gavę mūsų špokučio nuotraukų 🙂 Gal tai lems jiems susilaukti tokio pat fainučio vaiko kaip mūsų 😀