All posts filed under: Vaiko lavinimas

Višta, ežys ir visas kitas liksmas tvartas

Published by DirbuMama

Labai smagu atrast Laimos iš Mamukyno tekstą, kaip jie skaitė V. V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijas” ir perėjo prie D. Šukio „Vištos…”, nes tą patį vakarą mes su vaikais taip pat baigėme „Rudnosiuko istorijas”, bet skaitymui laiko dar buvo likę, tad vyresnėlis paprašė dar ko nors juokingo. Nu kas gi čia dar pas mus juokingo? Ir trumpo? Nes ne kažin kiek jau ir spėsim iki akys ims merktis. O taigi D. Šukio „Linksmojo tvarto nutikimai”! Ir tą vakarą mes būtent skaitėm apie vištą, kaip ir Laima 🙂 Nežinau, kuri iš šių knygelių buvo pirmoji, bet pradėti galima nuo bet kurios, nes veikėjai apipasakojami abiejose. Visi jie turi baisiai keistus vardus ir beveik visi iš P: Pelenona, Petrikis, Peletrūnija… Atsimint iš pradžių sunku, tačiau juk vaikų knygos skaitomos ne po vieną kartą, ar ne? 🙂 Čia kartais daug teksto, kartais mažai, o kartais ir visai nėra. Tačiau kiekvienas puslapis pilnas veiksmo, o šaržuoti piešiniai taip ir prašosi perkeliami į animaciją. Iš tiesų iš „Linksmojo tvarto” išeitų puikus animacinis serialas, galintis konkuruoti su Aviuku Šonu: nėra jokios ypatingos …

Ieškau draugo susirašinėti

Published by DirbuMama

Atsimenat, anais laikais vaikų žurnaluose ir laikraščiuose būdavo skyrelis skelbimams, kur vaikai ieškodavo susirašinėjimo draugų? Kažko gero negaliu apie tai papasakot, nes susirašinėjau tik su vienu berniuku, kurio adresą buvau gavusi iš pusseserės, bet man tuoj pat nusibodo, nes jis nieko įdomaus neparašydavo, tik vis skundėsi, kaip jam blogai pas globėją ir prašydavo atsiųsti pinigų. Tačiau apskritai apie susirašinėjimus galiu papasakot daug gero. Vaikystėje (mokyklinėje) tą užsiėmimą be galo mėgau. Intensyviai susirašinėjome su Kaune gyvenančia pussesere, o vasarodama pas senelius rašydavau laiškus tėvams į Vilnių. Kaip juokinga dabar skaityt tuos laiškus (mama kelis išsaugojus) apie to meto „problemas” 😀 Ten išdėdavau viską: ir kaip nusibodo daržus ravėt, ir kaip seneliai susipyko, ir kaip brolis kažką durno padarė, ir kaip mūsų šuniukas visas kaimo kales aplankė… 🙂 Iš tų laiškų puikiai suprantu, kokie dideli ir rimti yra įvykiai, kuriuos man dabar pasakoja mano vaikai. O su pussesere susirašinėti paskatino mudviejų tėvai. Jie tarpusavy sutarė, kad mudvi susirašinėsime ir taip tobulinsime rašymo ir lietuvių kalbos įgūdžius. Genealu, ką? Kai mudvi pradėjome, man buvo turbūt maždaug 4-5 metai …

Gera liūdėti

Published by DirbuMama

Amerikos komikas Louis C. K. dėsto rimtus dalykus: ekranai „nuodija“ žmones, ypač vaikus. Ateina vaikas ir verkšlena: „visi turi telefonus, tik aš ne“. Tai ir gerai, kad neturi, būk protingesnis. Vien dėl to, kad kiti kvaili, neturi būti ir tu kvailas. Būk pavyzdžiu kitiems! Ekranai skurdina žmones. Kalbėdamiesi jie nebežiūri į pašnekovą ir dėl to nelavina empatijos. Kai žiūri žmogui į akis, negali ramiai pasakyti „Tu storas“. Pamatysi jo veidą ir suprasi, kaip tai nemalonu. Tačiau visai kitaip yra tą patį parašyti ir palikti. Aplanko jausmas „Mmm, visai smagu!“. Vaikai yra pikti, bet ne šiaip sau, ne tyčia, jie tiesiog nori išbandyti savo žodžių ir veiksmų galią. Ir ją pamato, kai bendrauja su pašnekovu gyvai. Tačiau jeigu žmogaus nemato, o bendrauja tik su ekranu, nebėra galimybės tą galią suprasti. Todėl mokykloje ir namie įsileisdami vis daugiau ekranų rizikuojame užauginti kartą sociopatų, kurie ne tik nesupranta, kaip jų žodžiai ir veiksmai veikia kitus, bet ir mėgaujasi kitiems sukeldami skausmą. Empatiją galima išugdyti tik bendraujant akis į akį. Žmonės bijo tuštumos, bijo pabūti sekundę vieni, todėl tuoj …

Skaitom Debesėlį

Published by DirbuMama

Debesėlis, su kuriuo labai lengva susitapatinti trimečiui keturmečiui – mažas, dar nelabai ką moka ir dėl to jam nutinka kas nors nemalonaus. Jis įsipainioja į pušies viršūnę ir, žinoma, pradeda verkti… Pažiūrėkit, kaip įsipainioja: Keturi broliai – Rytas, Vakaras, Naktis ir Diena – kiekvienas užsiėmęs savo reikalais, bet… Jie juk broliai, todėl Rytas padeda Vakarui susidoroti su sunkia užduotimi, abu padeda sesei Dienai susigrąžinti pamestą žaislą, dėl kurio ji labai liūdi, visi gerbia Nakties miegą ir jos nežadina, galiausiai Diena padeda Rytui ir Vakarui išvaduoti iš pušies Debesėlį. „Skrisk, mažyli. Tu gali. Ir atmink, kad tankiausias pušies vainikas yra mūsų pačių baimė. Jei kartą ją nugalėsi – daugiau niekas tavęs nesulaikys.“ Puikiai tinka skaityti su skirtingo amžiaus vaikais: didesniems – sudėtingi, ilgi sakiniai ir nenuoseklus siužetas, mažesniems – pūkuota, minkšta kalba, visai mažiukams – vaizdūs paveikslėliai, kuriuose gali išskaityti dar šimtus įvairiausių istorijų. O paskutiniai keli puslapiai palikti pačiam vaikui spalvinti. Tarp esamų kontūrų galima pripiešti ir savo, o gal net parašyti Debesėlio istorijos tęsinį… O mane tai vilioja atvirukai iš šios knygelės iliustracijų… Jeigu …

Ir mes galėtume matyti taip, kaip Una

Published by DirbuMama

Tai Una – samurajaus ir gėlės dukra. Kaip romantiška, ar ne? Ji gyveno pasakų pasaulyje, kol nebuvo atsiųsta į Žemę taisyti reikalų. Ji turėjo nepaprastą galią: visada matė tik gerus dalykus. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima pamanyti, kad tai nėra tokia naudinga galia kaip, pavyzdžiui, mokėti skraidyti arba valgyti sau į valias ir nestorėti, tačiau, giliau pažvelgus, Unos gebėjimas galėjo daryti stebuklus. Štai sutinka ji seną varną ir nustemba: tu toks gražus paukštis, tikriausiai povas! Anksčiau ketinusi burnoti varna suglumsta. „Povas? Mmm… Gal ir yra to panašumo?.. – susimąstė ir ėmė snapu šukuotis plunksnas. – Įdomu, kas toji Una? Kokia protinga mergaitė!” Ji iš tiesų labai protinga, nes sugeba įžvelgti grožį, kur juo net nekvepia, o tada jis ima ir išsipildo, nes tiesiog nėra kitos išeities. Štai pasakų niekšelis Belzebubas ir Unos daryta jo nuotrauka: O čia ragana, kuri pirmai su keiksmais išspyrė katę ir užstaugė ant nelauktų svečių – Unos kompanijos: O čia – vilkas: Tiesa, jis nuo pat pradžių nebuvo piktas: – Netapau geru vilku, nes vaikystėje pernelyg daug laiko praleidau prie kompiuterio. …