Prisimenu, kaip su pavydu stebėdavau savo kiemo vaikus, jau paauglius, važinėjančius dviračiais. Labai laukiau, kada paaugsiu ir man gal nupirks „Kregždutę“. Mažiems vaikams tada būdavo sunkūs, girgždantys, nepaminami triratukai. Turėjau tokį, bet jį važiuojant pamenu tik pririštą prie pusseserės dviračio. Mėginti savarankiškai irtis į priekį – tikra kančia. Vyresniems vaikams tėvai pirkdavo dviračius su papildomais ratukais. Turėjau ir tokį, bet dar gerai nepramokus jo valdyti man jį pavogė… Bet aš, tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad juo galima išmokti