Vaiko lavinimas
komentarų 12

Pagiriamasis žodis dviratukui-paspirtukui

Prisimenu, kaip su pavydu stebėdavau savo kiemo vaikus, jau paauglius, važinėjančius dviračiais. Labai laukiau, kada paaugsiu ir man gal nupirks „Kregždutę“. Mažiems vaikams tada būdavo sunkūs, girgždantys, nepaminami triratukai. Turėjau tokį, bet jį važiuojant pamenu tik pririštą prie pusseserės dviračio. Mėginti savarankiškai irtis į priekį – tikra kančia.

Vyresniems vaikams tėvai pirkdavo dviračius su papildomais ratukais. Turėjau ir tokį, bet dar gerai nepramokus jo valdyti man jį pavogė… Bet aš, tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad juo galima išmokti važiuoti. Jis man nedavė galimybės išlaikyti pusiausvyrą, nes vos vos pakrypdavo į šalį, tuoj bilst ant papildomo ratuko ir važiuoja taip ant šono, o atgal atstatyt jėgų nėra. Vėl jaučiaus nepajėgianti suvaldyti technikos. Tai, kas turėjo suteikti judėjimo laisvės, ją tik varžė.

Mūsų vaikai irgi turi ir triratuką, ir dviratį su papildomais ratukais. Seneliai padovanojo, nes juk tokius gerus daiktus kažkada pirko savo vaikams. Kai po pirmojo vyresnėlio gimtadienio ėmėm galvot apie pirmąją transporto priemonę, gal net nelabai buvo įkandamo pasirinkimo. Tačiau pastaraisiais metais pridygo naujovių kaip grybų po lietaus. Yra paspiriami triratukai ir keturratukai, triračiai ir keturračiai paspirtukai, balansiniai dviratukai ir kiekvieno jų galybė rūšių.

Apie mažąjį Varliuką daug negalvojau, bet nuo pat pavasario svajojau mūsų nenustygstančiam Žiogučiui įtaisyti kokią smagią transporto priemonę. Aną sezoną jis nenulipdavo nuo darželio paspirtuko, bet šią vasarą nepastebėjau, kad juo važinėtų. Paklaustas irgi duodavo suprasti, kad paspirtuku nesidomi. Ką gi, kitas pasirinkimas – balansinis dviratis.

Kol tyliai apie jį svarsčiau, Varliukas vienądien parke nutvėrė kažkurio vaiko atsivežtą paspiriamą mašiną ir tol davėsi, kol neužbaubė tos mašinos signalizacija „Čia manoooooo!!!“ Supratau, kad jam sėdėti triratuke ar jį stumtis nepakanka, reikia ir tokios priemonės, kuria galėtų judėti savarankiškai. Tokios mašinos pirkti nenorėjau, nes manau, kad ją verta įsigyti maždaug metų amžiaus, o mūsiškiui jau tuoj dveji. Dėl paspiriamų triratukų dvejojau, nes buvau girdėjus atsiliepimų, jog spiriantis kliūva vaikučio koja už galinių ratukų, be to, ir kaina jų nemaža. Paskui atsitiktinai pamačiau vokišką BIG Flippi „dviratuką“ ir supratau, kad tai jis.

Mažų gabaritų, lengvutis – paprasta transportuoti ar pasinešti. Tinka važiuoti ir kambary, ir lauke. Turi 3 metų gamintojo garantiją. Galiniai ratukai sudėti siaurai, beveik kaip dvigubas dviračio ratas, tad kojos tikrai neklius. Iš pažiūros apskritai primena balansinį dviratuką, tik jis ne balansinis, tvirtai stovi ant žemės.

Kai jį nupirkau, Varliukas stvėrė už rankenos ir nedavė nė į bagažinę įdėti – su juo įsėdo į autokėdutę ir visą kelią įsikibęs laikė. Parsinešęs namo, tuoj pat sėdo važiuoti. Išbandė iš pradžių ant grindų, paskui mėgino pervažiuoti nuožulnia lenta, nuo kurios leidžiam mašinėles, galiausiai kėlė dviratuką ant kėdžių ir sofos – bebaimis kaskadininkas 🙂 (Ne, ten važiuoti aš jam neleidau.)

Kad nebūtų peštynių, dar tą patį vakarą nusivežiau Žiogutį į balansinių dviratukų parduotuvę ir parsigabenom gražuolį raudona sėdyne. Nors pardavėjai jį laiko mergaitišku, net neabejojau, kad mūsiškis pasirinks būtent jį 😉

Balansinių dviratukų dabar didžiulė įvairovė: ir metaliniai, ir mediniai; vieno gamintojo, antro, trečio, penkto; kainos nuo ~150 Lt iki ~500 Lt… Gal pasidaviau medinukų madai, bet mediniai dviratukai man atrodo kur kas mielesni nei metaliniai. O gal metaliniai labai primena tuos nepavažiuojamus dviračius su papildomais ratais ir dėl to atrodo nepatrauklūs?..

Iš medinukų pasirinkau manodviratukas.lt. Savitas dizainas, lenktos linijos – gražu. Labiausiai man patinka rankenėlė nešimui 😉 Faneros lakštai banguoti – tai rodo gamintojų meistriškumą, vadinas, ir gaminio kokybiškumą. Atitinka Europos Sąjungos žaislų saugumo standartus. Sveria 3,8 kg, vadinas, vaikas nesunkiai pasikels, pasineš, o jeigu grius, neprisispaus.

Pardavėjas papasakojo, kad lietuviai tik pasirinko detales ir užsakė savo logotipą, o patys dviratukai iš tiesų yra gaminami Kinijoje (beje, kaip ir daugelis kitų). Medines detales gamina aukšto lygio Kinijos baldų gamintojas, todėl ir moka jas įvairiai išpjauti, išlenkti. Manodviratukas.lt su šiais gamintojais jau seniai bendrauja kitais klausimais, tad visiškai jais pasitiki. Visgi kiekvieną parduodamą dviratuką išima iš pakuotės ir kruopščiai patikrina, ar yra visos dalys, ar jos tvarkingos. Sakė, per metus, kiek jau prekiauja balansiniais dviračiais, nieko blogo nepasitaikė. Buvo tik vienas atvejis, kai pirkėjas kreipėsi dėl ištrupėjusio guolio. Manodviratukas.lt savo prekėms suteikia berods metų garantiją, bet draugiškai pridūrė, kad ir po to mielai pasirūpins, jei kas atsitiktų.

Žiogutis parduotuvėje jautėsi nedrąsiai, tačiau grįžęs namo nekantravo, kol tėtis surinks jam dviratuką. Pritaisę vairą, kruopščiai patikrinome varžtelius, padangų kietumą ir leidomės į aikštelę. Iš pradžių Žiogutis tik ėjo apsižergęs, paskui žingsniai vis didėjo ir galiausiai jau pajėgdavo šiek tiek pavažiuoti atsispyręs. Buvo nepaprastai džiugu stebėti vaiko džiaugsmą ir mėgavimąsi laisve – tai jis valdė dviratuką, o ne dviratukas jį. Toks kontrastas, palyginus su tuo pridedamais ratukais!

Anas be galo sunkus, reikia jėgos net jį stumtelti iš vietos. Vos kelių laipsnių įkalnė, jau vaikas ir nepajėgia minti. Mindamas žiūri tik į pedalus – kaip juose susigaudyti? Tada pamiršta vairuot ir į ką nors įvažiuoja. Vos didesnė nuokalnė, jau ir bijo važiuot, nes akivaizdžiai nežino, kaip sustabdyt.

Su balansiniu jis – padėties šeimininkas. Nori važiuoja lėtai, nori greitai, jei tik pamato kalniuką, tuoj pat spirga noru leistis ir pasileidžia, kiek dviratukas neša. Vairuoti problemų nėra, nes žiūri tik į priekį. Žemyn žvelgti nereikia, nes varikliukas – kojos jau nuo 11 mėn. aišku, kaip juda, kaip sustoja. Neįtikėtinai smagu stebėti.

Mūsų balansinis dviratukas turi tik vieną minusą – kadangi yra medinis, nemėgsta didelės drėgmės, todėl negali gyventi balkone, reikia rasti vietos viduje.

Mažasis Varliukas irgi neatsidžiaugia savo transporto priemone. Ratai smarkiai neišsiterlioja, tai leidžiam ir namie važinėtis, ir lauke. Kai lygus kelias, dumia išsišiepęs, kai privažiuoja bordiūrą ar kokią kitą kliūtį, susikaupęs pasineša, užsikelia, ir labai nenori skolint broliui – juk tas turi savo! Vienintelis minusas – šis dviratukas nerieda, važiuoja tik per vaiko žingsnį, tad važiuoti kartu su broliu praktiškai neįmanoma, nes anas pasispyrė ir nukūrė, o šis taip ir triūsia vietoje. Taigi planuodami nukakti iš A į B, o ne vien pasibūti lauke, visgi sodinam mažąjį į triratuką ir stumiam didžiojo greičiu.

Pirmasis pasibandymų vakaras ne tik esfaltuotoj aikštelėj, bet ir pievoj:

12 Comments

  1. Pingback: Pirmosios varžybos | Dirbu Mama

  2. Pingback: Balansinio dviratuko laimė | Dirbu Mama

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *