Darželis – tai vieta, iš kur kyla ir parnešamos namo visos ligos, kur vaikai mušasi, keikiasi ir valgo sniegą, kur maistas šlykštus, o piktos auklėtojos verčia ištuštinti visą lėkštę, kur visi mažiukai ištisą dieną verkia. Darželis vaikui apskritai – didžiulė trauma. Tik visiškai beširdžiai arba neturintys jokios kitos išeities tėvai veda ten savo vaikus. Tokia vyraujanti nuomonė, argi ne? Ypač tų, kurie į darželį vedė savo vaikus arba patys ėjo prieš kokius 30 metų. Keista, nes apie tų laikų vaikų darželius rašyta šitaip: „Mūsų šalyje sukurtas platus vaikų lopšelių, darželių tinklas. Atiduodama vaiką į lopšelį, motina nepraranda nei savo artumo su juo, nei savo įtakos jam; ji mato jį kasdien – rytą ir vakare, jos namai pasilieka jų bendrais namais, tačiau dieną, kol ji dirba, kūdikis valgo, miega, būna lauke – žodžiu, gyvena, laikydamasis jam reikalingo režimo, niekuo nepažeisdamas savo tėvų darbinio ir visuomeninio gyvenimo. Jį prižiūri prityrę žmonės – auklės, seserys, gydytojai, jam ramu, jauku, linksma. Jei apniūkusių dieną, praeidama gatve, jūs staiga išvysite ant kurio nors namo iškabą su užrašu „N rajono lopšelis“, …