Pradžia ankstesniame įraše. Iš tikro dauguma straipsnių sako, kad fluoras nėra gyvybiškai būtinas, bet gerai kaulams ir dantims. Neleidžia prie emalio prisitvirtinti apnašoms, kovoja su rūgštimis, padeda augti skeletui. Vaikams visi šie dalykai svarbu, tik baisu fluoro padauginti, nes tada poveikis atvirkštinis. Patiko gydytojos odontologės Editos Junevičienės straipsnis apie dantų pastas. Jų būna skirtingų, nes vieniems žmonėms aktualu balinti dantis (ko gero, rūkantiems ar geriantiems daug arbatų), kitiems – mažinti jų jautrumą, tretiems užtenka tiesiog valyti. Tuo tarpu reklamos mums rėkia, kad mūsų visų dantys smarkiai genda, iš burnos baisiai smirdi ir mes niekaip neišsiversime be pastos, naikinančios visas įmanomas dantų blogybes ir veikiančios 24 val. per parą. Tačiau žmonėms su gerais dantimis iš tiesų užtenka higieninės pastos su mažu fluoro kiekiu ir mažiau kitų veikliųjų medžiagų, kurių dauguma… na, švelniai tariant, nieko gero. Minėtame straipsnyje aiškiai išdėstytos visos sudėtinės pastos dalys. Dar aiškiau kalba wikipedija: dantų pastą sudaro trys pagrindiniai ingredientai: poliruojančios medžiagos (deja, jos ne tik pašalina apnašas, bet ir kažkiek nutrina emalį), fluoridai (jau kalbėjom, kad per didelis jų kiekis kenkia), sulfatai. …

Kai pirmąkart susidūriau su vaikų dantų valymu, susiformavau tokią nuomonę: pirmuosius dantukus valyti su vandeniu, paskui naudoti ir pastą, be fluoro, nes jis, nors geras dantims, blogas nurijus, vėliau (kai moka gerai išskalauti burną) galima jau su fluoru, bet mažu jo kiekiu, palaipsniui tą kiekį didinant iki suaugusiųjų. Vyresnėliui ir valėm dantukus su pasta be fluoro, net kai jis jau, regis, išmoko gražiai išsiskalauti.