Laiškas mamai, ketinančiai nujunkyti
Gyvenimas su kūdikiu nelengvas. Mažas vaikas reikalauja ištisinio dėmesio: aprengti, nurengti, valgydinti, migdyti, nešioti, prausti, žaidinti ir taip visą parą, rodos, net į tualetą nėra kada nubėgti. Iš ryto užsiplikai arbatos, vakare išgeri. Turbūt jaučiatės smarkiai besiaukojanti, atsisakanti savęs, absoliučiai neturinti laiko sau. Vyras jau turbūt šiaip taip išmoko užsegti sauskelnes, gal apsiima ir maudynėmis, bet vis tiek visą dieną esate tarsi įkalinta namuose. Vienkartinės sauskelnės ir drėgnos servetėlės lengvina išėjimą į pasaulį: nebūtinas tualetas su kriaukle, užtenka šiukšlių dėžės. Bet vis tiek sunku su kūdikiu – jis gi bet kurią akimirką gali užsinorėt valgyti ir su čiulptuku nebūtinai pavyks užkišti. Viešumoje atsisagstyti vieną seksualiausių kūno vietų atrodo kiek nepadoru ar drovu. Net jei ir žinote, kad iš tiesų greičiausiai niekas nepastebės, vos pagalvojus apie šį reikalą kūną turbūt jau varsto įsivaizduojami nemalonūs žvilgsniai. Galbūt auginate įnoringą žmogų, kuris neramus prie krūties, tai valgo, tai nevalgo, rėkia nesuprasi ko, gydytoja vis padejuoja dėl mažo svorio… O ką darysi, kai nežinai, kiek ir kokio pavidalo iš tų krūtų išbėga? Gal per liesas, gal per mažai, gal …