Prisipažinsiu, kad esu kiek skeptiškai nusiteikusi valstybinių mokyklų atžvilgiu. Jos kaip didžiuliai miegantys dinozaurai: lyg ir nori pokyčių, savo protingomis burnomis gali papostringauti apie šiuolaikinį švietimą ir šiuolaikinius vaikus, bet yra tiek dramblotos, kad sunkiai bepasijudina jų link. Patyrę tėveliai sako: svarbiausia ne mokykla, svarbiausia – mokytojas. Man vis dar sunku tai suvokti: viena įstaiga, vienas kolektyvas, o darbo metodai gali būti ir absoliučiai skirtingi. Žinoma, kad mokytojai, kaip ir visi kiti žmonės, yra skirtingi: vieno tokios stipriosios pusės, kito tokios, tačiau tikėčiausi iš įstaigos vieno „standarto“, nes juk yra įstaigos politika, yra kolektyvo susirinkimai, yra (ar turėtų būti) bendri mokymai, kad visi būtų girdėję ir supratę tą patį. Kol kas konkrečių mokytojų nepavyko pasiekti, tačiau susipažinau su keliomis įstaigomis. (Nors kai kurių pažinčių pažintimis ir nepavadinsi…) Supratau, kad prestižinėmis, geromis mokyklomis yra laikomos tos, kuriose vaikai spaudžiami prie mokslo ir tol gręžiami, kol išmoksta ramiai sėdėti, tylėti, gauti dešimtukus ir laimėti olimpiadose. Kitaip sakant, nusižeminti, paklusti ir vežti, kiek nepaveža – ar tai neprimena daugumos samdomų darbuotojų kasdienos? Net jei linkite savo vaikui būtent …