Gauni atlygį už darbą ir jauties kaip apgavikas, įskaudina ir netenki žado, pagiria ir neįsivaizduoji, ką atsakyti… Čia apie mane, bet turbūt ir apie daugelį. Tėvai rūpinosi, kaip galėjo, bet daugiausia kreipė dėmesį į gerą maistą, šviežią orą, kokybiškesnius drabužius. Niekas negalvojo apie jausmus, nes jų gal ir tėvų pasaulyje nebuvo. Nežliumbk kaip boba, čia ne pasaulio pabaiga, iki vestuvių užgis, na ir kas čia tokio, rado, kuo džiaugtis, šitą visi žino, nekišk nosies, kur nereikia, vaikai neturi nervų, vaikai nieko nesupranta, vaikai neturi problemų, kas gi taip daro, daug žinosi, greit pasensi… Esam daugelis tai girdėję, turbūt daugelis tą patį transliuojam ir savo vaikams. Kai nemokam tvarkytis su savo emocijomis, užgniaužiam jas ir savo vaikuose. Tokios baltos dėmės yra tose vietose, kur glūdi neatspindėti, neįvardyti, nepriimti mūsų jausmai vaikystėje. Augdami savo šeimos rate vaikai nuolat grįžta pas tėvus. Jų poreikiai paprasti: prižiūrėk, kad man nieko nenutiktų, žavėkis manim, padėk, džiaukis su manim, gink mane, paguosk, padėk suprasti, ką jaučiu. Tas labai ryšku, kai vaikui 1-2 metai. Žaidimo vidury pajutęs kurį nors tų poreikių, vaikas …