All posts tagged: skaitymas vaikui

Višta, ežys ir visas kitas liksmas tvartas

Labai smagu atrast Laimos iš Mamukyno tekstą, kaip jie skaitė V. V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijas“ ir perėjo prie D. Šukio „Vištos…“, nes tą patį vakarą mes su vaikais taip pat baigėme „Rudnosiuko istorijas“, bet skaitymui laiko dar buvo likę, tad vyresnėlis paprašė dar ko nors juokingo. Nu kas gi čia dar pas mus juokingo? Ir trumpo? Nes ne kažin kiek jau ir spėsim iki akys ims merktis. O taigi D. Šukio „Linksmojo tvarto nutikimai“! Ir tą vakarą mes būtent skaitėm apie vištą, kaip ir Laima 🙂 Nežinau, kuri iš šių knygelių buvo pirmoji, bet pradėti galima nuo bet kurios, nes veikėjai apipasakojami abiejose. Visi jie turi baisiai keistus vardus ir beveik visi iš P: Pelenona, Petrikis, Peletrūnija… Atsimint iš pradžių sunku, tačiau juk vaikų knygos skaitomos ne po vieną kartą, ar ne? 🙂 Čia kartais daug teksto, kartais mažai, o kartais ir visai nėra. Tačiau kiekvienas puslapis pilnas veiksmo, o šaržuoti piešiniai taip ir prašosi perkeliami į animaciją. Iš tiesų iš „Linksmojo tvarto“ išeitų puikus animacinis serialas, galintis konkuruoti su Aviuku Šonu: nėra jokios ypatingos …

Skaitom Debesėlį

Debesėlis, su kuriuo labai lengva susitapatinti trimečiui keturmečiui – mažas, dar nelabai ką moka ir dėl to jam nutinka kas nors nemalonaus. Jis įsipainioja į pušies viršūnę ir, žinoma, pradeda verkti… Pažiūrėkit, kaip įsipainioja: Keturi broliai – Rytas, Vakaras, Naktis ir Diena – kiekvienas užsiėmęs savo reikalais, bet… Jie juk broliai, todėl Rytas padeda Vakarui susidoroti su sunkia užduotimi, abu padeda sesei Dienai susigrąžinti pamestą žaislą, dėl kurio ji labai liūdi, visi gerbia Nakties miegą ir jos nežadina, galiausiai Diena padeda Rytui ir Vakarui išvaduoti iš pušies Debesėlį. „Skrisk, mažyli. Tu gali. Ir atmink, kad tankiausias pušies vainikas yra mūsų pačių baimė. Jei kartą ją nugalėsi – daugiau niekas tavęs nesulaikys.“ Puikiai tinka skaityti su skirtingo amžiaus vaikais: didesniems – sudėtingi, ilgi sakiniai ir nenuoseklus siužetas, mažesniems – pūkuota, minkšta kalba, visai mažiukams – vaizdūs paveikslėliai, kuriuose gali išskaityti dar šimtus įvairiausių istorijų. O paskutiniai keli puslapiai palikti pačiam vaikui spalvinti. Tarp esamų kontūrų galima pripiešti ir savo, o gal net parašyti Debesėlio istorijos tęsinį… O mane tai vilioja atvirukai iš šios knygelės iliustracijų… Jeigu …

Ir mes galėtume matyti taip, kaip Una

Tai Una – samurajaus ir gėlės dukra. Kaip romantiška, ar ne? Ji gyveno pasakų pasaulyje, kol nebuvo atsiųsta į Žemę taisyti reikalų. Ji turėjo nepaprastą galią: visada matė tik gerus dalykus. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima pamanyti, kad tai nėra tokia naudinga galia kaip, pavyzdžiui, mokėti skraidyti arba valgyti sau į valias ir nestorėti, tačiau, giliau pažvelgus, Unos gebėjimas galėjo daryti stebuklus. Štai sutinka ji seną varną ir nustemba: tu toks gražus paukštis, tikriausiai povas! Anksčiau ketinusi burnoti varna suglumsta. „Povas? Mmm… Gal ir yra to panašumo?.. – susimąstė ir ėmė snapu šukuotis plunksnas. – Įdomu, kas toji Una? Kokia protinga mergaitė!“ Ji iš tiesų labai protinga, nes sugeba įžvelgti grožį, kur juo net nekvepia, o tada jis ima ir išsipildo, nes tiesiog nėra kitos išeities. Štai pasakų niekšelis Belzebubas ir Unos daryta jo nuotrauka: O čia ragana, kuri pirmai su keiksmais išspyrė katę ir užstaugė ant nelauktų svečių – Unos kompanijos: O čia – vilkas: Tiesa, jis nuo pat pradžių nebuvo piktas: – Netapau geru vilku, nes vaikystėje pernelyg daug laiko praleidau prie kompiuterio. …

Meškiai, rodantys kelią iš labirintų

Apie šią knygą tiek kalbėta ir rašyta, kad nežinau nė ką bepridurti. Švelni pirštams, šilta širdžiai. Atsivertę sutiksite Bendžį, kuris liko tvirtas ir sąžiningas iki galo, Arnoldą, kuris išmoko nebijoti tamsos, Rudolfą, kuris ėmė džiaugtis būdamas savimi, Solę ir Miją, kurios pasidalino tris keksiukus, Benediktą, kuris nustojo valgyti be soties, ir Trezorą, kuris parodė, jog rožinė tinka ir berniukams. Kaip taikliai pastebėjo viena mama, Vaida Špokevičiūtė: „nerealūs tekstai – vynioji vynioji siūlą, o staiga jis ima ir pasibaigia… Mano vaikas beveik po kiekvienos istorijos klausė – čia jau viskas? Labai puiki proga pasikalbėti apie ką čia buvo. O meškių piešiniai – taip ir norisi paglostyti kaskart „. Sako, netrukus pasirodys ir antra knyga, tad griebkit pirmąją. Turiu ne bet kokią, o su autorių parašais! Kas nori? Norai registruojami čia ir feisbuke iki gruodžio 17 d. 24:00. P. S. Tinka 4-7 metų vaikams, kad tėveliai paskaitytų ir aptartų, 8-10 metų vaikams, kurie jau moka skaityti patys, ir iki 99 metų nevaikams, kurių širdys dar šiltos kaip meškiai.

manoknyga.lt

Ko galima išmokti iš mažų princesių?

1986 m. Londone, o prieš dvejus metus ir Vilniuje gimė mažytė mergaitė su karūna. Iškart jau kokių trejų metų ir labai išdidi. Kai tik prasižioja, tai vis ko nors „NORIU!“ arba ko nors „NENORIU!“ Ar pažįstat tokią? O gal panašus žmogutis kaip tik dabar tampo jus už rankovės ir neleidžia ramiai susitvarkyti savo reikalų? Esu tikra, kad dažnas turite tokį ar tokią, lakstančią savo namuose. Mažoji Princesė tiek primena dvimetį trimetį, kuris jau toooks savarankiškas, rimtas ir svarbus, kad vaikams ji baisiai sava, o tėvams – baisiai suprantama. O viskas prasidėjo nuo puoduko (tiek Londone, tiek Vilniuje) – bene opiausios tėvų problemos… Mažajai Princesei pabodo sauskelnės ir Karalienė pasiūlė puoduką. Iš pradžių jis atrodė dar didesnė nesąmonė nei sauskelnės, bet paskui Princesė ėmė su juo visaip žaisti, kol įprato daryti į jį tai, kas priklauso. Tada ji visiems didžiuodamasi rodydavo turinį, o visi labai ja žavėjosi. Bet kartą Princesė žaidė pilies viršūnėje ir staiga užsimanė ant puoduko! Tarnaitė puolė ieškoti puoduko, Karalius puolė ieškoti puoduko, Virėjas puolė ieškoti puoduko, Sodininkas puolė ieškoti puoduko, Generolas puolė …