Namuose mes dažnai kepame blynus. Jie atkeliavo iš mano šeimos, juos kepdavo abeji seneliai. Pas tėčio tėvus blynai būdavo plonyčiai, beveik peršviečiami, juos valgydavome su cukrumi. Pas mamos tėvus blynai atrodydavo tep lep ir dažydavom juos į obuolienę. Tai buvo ir tas valgis, kurį mokėdavo paruošti tėtis, be to, ekonomiškas patiekalas, tad namuose irgi dažnai valgydavome blynus. Nors labai mėgau ir tebemėgstu obuolienę, namie prašydavau cukraus 🙂 Ne pats skaniausias priedas, bet kažkodėl norėdavosi… Gal kad įdomiai šiugždėdavo, girgždėdavo dantyse, o ir šiaip – proga vis kabinti ir kabinti iš cukrinės, tam tikra lyg ir egzotika 🙂 Dabar kepu blynus savo vaikui. Tai paprastas valgis, kurį lengva pagaminti, be to, galima sunaudoti likučius. Pvz., blynams gerai sueina pieno šlakelis „ant butelio dugno”, net jeigu jau pradėjęs gyžti, taip pat ne iki galo suvalgytas jogurtas, grietinės ar grietinėlės likučiai, o vakar buvo nebaigti valgyti sausi pūstų grūdų pusryčiai – super ingredientas! Mūsų mažasis visko valgytojas blynus labai mėgsta. Jam nesvarbu nei blyno dydis, nei forma, tai gali būti netgi susukta tortilija arba pica, svarbu, kad pavadinsi …
