Vaikystė – tai vieta, kur miršta bendravimas. Kalbu apie emocinį bendravimą. Kodėl jis miršta vaikystėje? Todėl, kad mūsų kultūroje tėvai mano, kad vaikų emocijų raišką reikia slopinti ar sušvelninti. Tą matome iš įprastų šiuolaikiniams tėvams frazių, pvz., „Jeigu tuoj pat neužsičiaupsi, tuoj parodysiu, dėl ko žliumbti“, „Jei nesiliausi, eisi į savo kambarį“, „Nedaryk taip“, „Baik“, „Kas taip daro“… Visi šie negatyvūs, anti-jausminiai tėvų žodžiai nebeleidžia vaikams su mumis bendrauti, kurti su mumis santykio. Jeigu žmonės sako, kad jiems sunku nuoširdžiai bendrauti, suvokti, ką jaučia kiti žmonės, tai tik dėl to, kad ta jų smegenų, savasties, sielos dalis buvo numalšinta, uždusinta, išguita. Dėl to dabar šiuolaikinė psichoterapija ir psichologija eina tokiu keliu. Tai iš principo – verslas, kuris padeda žmonėms iš naujo save atrasti. Nes vaikai nepasakys, kaip su jais bendrauti. Nes jų pirminiai bendravimo būdai – emocinis bendravimas, santykio su kitu žmogum kūrimas – buvo sunaikinti. Mums reikia liautis smerkti, „brokuoti“ vaikų emocijas. Mes turime išsiugdyti įprotį kurti santykį, leisti jiems jausti, pykti, pratrūkti. Tik per tokią emocijų raišką ir komunikaciją jie išmoksta save suprasti …