1 SITUACIJA: Gal išprotėjai? Stotelė prie stoties. Mama įnikusi į telefoną tikriausiai ieško tinkamiausio maršruto, tėtis žioplinėja, retsykiais bandydamas įsigilinti į mamos naršomą informaciją, dukra trinasi aplink tėvus, o sūnus laksto aplink visą stotelę. Staiga mama pakelia galvą, baimingai apsidairo, išvydusi atlekiantį sūnų sučiumpa už rankos ir prisikišusi tiesiai į veidą išrėkia: – Gal išprotėjai?!! Vaikas, žinoma, suglumęs. Ar bėgioti staiga tapo nusikaltimu? Čia priėjo sveikas protas ir tarė: Mes, tėvai, žinome, kad prie stoties būna visokių žmonių ir gali visko nutikti, bet vaikas visiškai apie tai nenutuokia, jei niekada jam to nesakėme. Sprendimas? Prieš atsirandant tokioje vietoje pasakyti vaikui: „Dabar mes važiuojame į stotį. Ten nėra labai saugu, todėl prašau visą laiką būti į mane įsikibus, kad nepasimestume.“ Jau esant ten: „Jei tu įsikibsi į mane ir pastovėsi ramiai, aš galėsiu susikaupti ir greičiau rasiu, ko reikia. Tada greičiau pasieksime „A“, o ten saugu ir galėsi bėgioti kiek tinkamas / žaisti ką nori.“ 2 SITUACIJA: Su tavim niekur neisiu! Turgus. Mama apsipirkinėja, tėtis vaikštinėja su maždaug 1,5 m. vaiku. Staiga jis grįžta mamos link …