Atleisti mamą trunka pusantrų metų

Štai jau daugiau kaip mėnuo, kai nebedirbu savo „nuo aštuonių iki penkių“ darbe. Nuo pat grįžimo iš dekreto iki pat atleidimo tai buvo krūva abipusių nesusipratimų ir nusivylimų. Juokingiausia, kad mane atleido tada, kai pagaliau susitaikiau su ta mintimi, kad mano popierių niekada nesutvarkys (oficialiai dirbau tame skyriuje ir tose pareigose, iš kurių išėjau į dekretą, bet dekreto metu įmonės reorganizavosi, ir tokio skyriaus bei pareigų seniai neliko), tačiau aš dirbsiu čia, ir dirbsiu kiek galima geriau. Pradėjau kruopščiau planuoti darbus, ėmiausi vadovauti vienam rimtam projektui, savanoriškai pasisiūliau į kelių smulkesnių projektų darbo grupes, prisitempiau visokių daiktų iš namų, ketindama pagaliau jaukiai įsikurti kabinete, pradėjau vaikščioti sportuoti į šalimais esantį sporto klubą… Ir še tau – pareiškia, kad aš visiškai netinkama dirbti nei esamose pareigose, nei kur nors apskritai mūsų įmonių grupėje, nes esu visiška pesimistė ir gadinu visiems nuotaiką, mano vertybės visiškai nesutampa su įmonės vertybėmis, aš neturiu stuburo – negaliu savarankiškai priimti sprendimų ir pastovėt už savo nuomonę, ir t. t. ir pan.

Man buvo prikišta, kad mūsų santykiai nuo pat pradžių nesusiklostė. Neva tie pirmieji trys mėnesiai, kuriuos buvau priversta tiesiog atsėdėti už atlyginimą, prilygsta neištikimybei šeimoje, kurios neįmanoma atleisti, todėl jokie santykiai toliau klostytis negali. (Aš tik nesupratau, kas šioje situacijoje kam buvo neištikimas ir kas ko negali atleisti, nes aš jokios nuoskaudos nejaučiu. Buvo kaip buvo, žiūrėkime, kas gali būti toliau.)

Man buvo prikišta, kad esu visiška savanaudė. Taip, aš reikalavau sau daug dalykų: 1) nuolat vis iškeldavau klausimą, kada mane pagaliau priskirs prie realaus skyriaus ir apibrėš mano pareigas bei atsakomybes; 2) prašiau paaiškinti procesus, kurių nesupratau, ir pamokyti juos atlikti; 3) norėjau to, kas priklauso pagal įstatymą. Nepaisant to savanaudiškumo, imdavausi atsakingų vaidmenų, dažnai dirbdavau miego sąskaita (nes vakarais ir savaitgaliais, kuriuos darbui aukodavo kone visi kolegos, eidavau į kitą, finansiškai būtiną, darbą), įmonei skyriau kokį trečdalį savo laisvadienių, „nes labai reikia šiandien“, ir dėl to vadovams nepriekaištavau.

Man buvo prikišta, kad esu visiška pesimistė ir gadinu kitiems nuotaiką. Taip, apie Naujuosius metus buvau puolusi kone į depresiją, nes juodai užkniso pusę metų nesprendžiamos kabineto buitinės problemos; vadovas, užuot pasidžiaugęs, kaip puikiai pavyko paroda, apšaukė už tai, kad vieno renginio dalyvis vartojo ne visai tą žodį (nors jis 95% reiškia tą patį), o paklaustas, kodėl nebuvo keliuose renginiuose, kuriuos pats turėjo vesti, atšovė, kad „yra aukštesnių prioritetų“ (beje, po kelių mėnesių dėl šios parodos sėkmės pradėtas liaupsinti kitas žmogus, kuris ruošiantis parodai dešimties žmonių klausinėjo, kokios spalvos kilimas geriau po stendu – vat čia tai stuburas!); galiausiai tas vadovas išėjo iš darbo ir supratau, kad šansai, jog mano reikalai susitvarkys, vėl tapo lygūs 0. Tuo laikotarpiu tikrai buvau gerokai paniurus ir daug burbėjau, kaip niekad atvirai vardinau dalykus, kurie yra prasti ir taisytini.

Metų pradžioje taip pat darėme improvizuotą savo skyriaus barometrą: vertinome, kaip čia jaučiamės, kaip vertiname vadovus, kitus skyrius, savo galimybes, motyvaciją, saugumą ir t. t. Rezultatai – tragiški, bet mano skirti balai nebuvo žemiausi, taigi ne aš gadinau žmonėms nuotaiką. Ore tvyrantis visuotinis nusivylimas buvo ne dėl mano burbėjimų, bet dėl dažnos vadovų ir vadovavimo stilių kaitos, neaiškių atsakomybių, netikrumo, žvėriško darbo krūvio ir tempo, rezultatų nepripažinimo.

Ech, buvau naivi. Joks darbdavys, net ir tas, kuris 2015 metais siekia tapti geidžiamiausiu darbdaviu Lietuvoje, ir tas, kuris trimituoja „ateikit pas mane su visom savo problemom, tuoj pat išspręsim“, nenori matyti jokių problemų, jokių nepatenkintų ar liūdnų darbuotojų, pas mus gi viskas labai šaunu, visi yra linksmi ir patenkinti savo darbu! Ir atlieka jį gerai ir nurodytu laiku, nepaisant to, kad paroje nėra tiek valandų, kad galima būtų tokį darbą kokybiškai atlikti.

Laimėjo tie, kurie šypsojosi ir pritariamai linksėjo, ir netgi tie, kurie daug burbėjo, bet mokėjo pasirodyti svarbūs. O tie, kurie jautėsi neužtikrintai dėl savo padėties, bet nebijojo kelti problemų, patys tapo problema. Ar yra, kažin, toks darbdavys, kuris pastebėjęs depresyvų darbuotoją paklaustų: „Kas atsitiko?“ Gal jo mama numirė ar sutuoktinis paliko ir žmogus išgyvena tikrai juodą laikotarpį. Ne, tik ne didelėj įmonėj, kur darbuotojo ir darbdavio santykis grynai dalykiškas, kur skaičiuojamas ir pasveriamas kiekvienas darbuotojo pasakytas žodis ir priimtas sprendimas net bendro laisvalaikio, išvykos metu.

Man taip pat buvo prikišta, kad štai šitas projektas per pusę metų nepajudėjo iš vietos. Nenuostabu. Juk visus tuos pusę metų iš vadovybės jam buvo skirta maždaug 0 dėmesio! Tą rodo ir aiškus faktas – toks projektas nenumatytas biudžete. Vis dėlto aš ir kolegos jautėm, kad jis itin svarbus mūsų įmonei, todėl savo iniciatyva ir neskaičiuodami savo laiko bei sveikatos darėm visus jo palaikymo ir viešinimo veiksmus, kurie nereikalavo atskiro biudžeto. Bet tai, supraskit, lygu nuliui. Neginčijamai.

Visa tai ir dar daugiau išgirdau atėjusi kalbėtis dėl aukštesnių pareigų. Kai man pačioje pradžioje pasiūlė prisijungti prie kolektyvo, kalbėjo apie tokius darbus kaip rengti tekstus, užsiimti įvairia komunikacija, padėti produktų vadovams formuluoti rinkodarines žinutes. Ilgą laiką jaučiausi esanti lyg asistentė produktų vadovams, kai jiems reikėdavo formuluoti ir publikuoti tekstus, ruošti prezentacijas, pasirinkti rinkodarines priemones, buvo ir daug nesutarimų su kitais skyriais, tad buvau tarsi tarpininkė, padedanti rasti bendrą kalbą tarp saviškių ir kitų.

Einant laikui užduočių vis daugėjo, jos vis sudėtingėjo: po pusmečio kartu su produktų vadovais ruošėme produktų komunikacinius planus, gavau užduotį sekti rinkodaros biudžetą, kūriau įmonės reprezentacines priemones, visiškai savarankiškai organizavau renginį klientams, vadovavau dalyvavimo svarbiausioje metų parodoje projektui (kai valdybos nariams pristačiau projektą, generalinis direktorius tą prezentaciją įvertino kaip geriausią matytą šioje įmonių grupėje), žiemą gavau užduotį paruošti kitų metų rinkodaros biudžeto apmatus.

Įdomu tai, kad per visą tą laikotarpį kartkartėm tiesiai iš direktorės gaudavau tokių užduočių kaip „užpildyk šitą anketą, reikia šiandien“. O anketoje reikdavo įrašyti maždaug direktorės telefono nr. ir el. paštą ir nusiųsti kokiai nors tarptautinei organizacijai. Gal tai ir buvo „testas”, ar turiu stuburą. O jo neturėjau, nes niekad ir nepasakiau, kad tokie darbai – sekretorei.

Nepaisant visko, iš rimtėjančių tiesioginių darbų buvo panašu, kad į mane ir į mano veiklą žiūrima pakankamai rimtai, esu jiems reikalingas ir naudingas žmogus. Vis dėlto, kai tik pakeldavau savo legitimumo klausimą, pamatydavau rūškaną miną ir išgirsdavau neaiškų mykimą. Tačiau stengiausi būti supratingas ir kantrus darbuotojas: labai nespaudžiau, nes žinojau, kad pagrindinio rinkodaros padalinio laukia permainos, kad ieškomas dar vienas, už mane stipresnis, rinkodaros žmogus į mūsų skyrių. Tiesiai į akis buvau patikinta, kad mano padėtis dėl antrojo žmogaus atėjimo nė kiek nenukentės. Aš netgi jo laukiau, nes dirbti vienai buvo be galo sunku, be to, būčiau turėjusi su kuo pasitarti sunkesnėse situacijose, mat tas žmogus būtų turėjęs daugiau žinių ir patirties.

Tačiau patirtis ateina su laiku ir kai gauni užduotį, kokios gyvenime nedarei ir kuri pranoksta tavo deklaruojamą pareigybę, bet imi ir padarai, kad ir ne nuostabiai, bet pasižymi pastabas, kurios kitąkart leis tą užduotį padaryti geriau, jauti kaip augi. Kai įsitrauki visa širdimi į naujus projektus, darbo grupes, jauti, kad veiki kai ką reikšmingo. Kai matai savo pavardę prie daugelio eilučių skyriaus susirinkimo darbotvarkėje, jauti, kad tai, ką darai, reikalinga kolegoms ir, ko gero, svarbu visai įmonei.

Ir tuo metu pasirodo skelbimas, kad ieškomas rinkodaros vadovas mūsų skyriui. Perskaitau darbo pobūdžio aprašymą ir suprantu, kad 3 iš 5 dalykų darau aš, o vienas iš tų, kurių nedarau, yra visuotinė svajonė, to nieks apskritai nedaro, bet aš jau esu teikusi siūlymą, kokia schema tai būtų galima daryti. Keli bendradarbiai baksteli į skelbimą ir paragina dalyvauti konkurse. Viena iš kilusių minčių – galbūt tai provokacija. Jei aš dabar parodysiu iniciatyvą, tai parodysiu, kad šis darbas mane iš tiesų domina, kad noriu dirbti šioje įmonėje, ir galbūt pagaliau turėsiu šansą būtų įforminta ten ir taip, kaip turi būti – jei ne rinkodaros vadovė, tai bent projektų vadovė, bet realiame skyriuje. Deja…

Kai personalistei užsiminiau, kad norėsiu dalyvauti šiame konkurse, ji perspėjo, kad paskubėčiau siųsti CV, nes tuoj baigsis paraiškų priėmimas (buvo likę maždaug 1,5 savaitės, jei ne daugiau). Kai po kelių dienų CV nusiunčiau, įspėjo, kad „labai rimtai“ pasiruoščiau pokalbiui, nes esu vidinis kandidatas, todėl puikiai žinau aktualias problemas ir iššūkius, tad norės iš manęs išgirsti konkrečius sprendimus. Maždaug po mėnesio tylos pakvietė į pokalbį, o laiką po kelių pakeitimų skyrė penktadienį 16 val. Galiausiai tą pačią dieną jį dar kartą pakeitė ir kai atėjau kalbėtis, nebuvo nei personalistės, nei šviesmečiais nuo mūsų skyriaus nutolusios „centrinės“ rinkodaros vadovo, tik direktorė.

– Mes čia kažkada turim kalbėtis dėl darbo pozicijos… – numykė.

– Taip, – sakau, – dabar.

– Aaa, dabar…

Taip prasidėjo pokalbis dėl aukštesnės pozicijos, iš principo virtęs direktorės monologu apie mano nuodėmes ir ydas. Įdomioji dalis ta, kad „taip kalba kolegos“. Žodžiu, visi tie dalykai, kuriuos ji man supasakojo, yra tai, ką apie mane jai sakė mano kolegos. Įdomus žingsnis prieš išmetant dar sukiršinti su bendradarbiais.

Maždaug prieš mėnesį ji man davė tokią užduotį – pasiklausinėti kolegų, ką apie mane galvoja, tada susėsim ir bus aišku, ar aš čia dirbsiu ir toliau. (Puikūs kriterijai įforminimui į darbą, ir ką, tai reiškia, kad 1,5 metų man tęsėsi bandomasis laikotarpis?) Man ši užduotis pasirodė mažių mažiausiai – nerimta. Mokykloj prašydavom bendraklasių pildyti prisiminimų anketas: „Ką labiausiai mėgsti valgyti?“, „Ką myli?“, „Ką iš tiesų apie mane galvoji?“…

Pasakiau, kad šios užduoties neatlikau, o direktorė su džiaugsmu prisipažino, kad tokią atliko, ir dabar su malonumu man suteiks visą kolegų fydbeką! Kaip gerai, kad ji nenorėjo išgirsti tų pačių kolegų fydbeko apie save. Jei remtumėmės tik kolegų pletkais, reiktų atleisti bent pusę skyriaus su ta pačia direktore priešakyje.

Žodžiu, aš neėmiau į širdį, nes ką apie save išgirdau, tai tik direktorės nuomonė. Kai prasitariau keliems bendradarbiams, kad tikriausiai būsiu greitai atleista, jie pasisiūlė eit pas direktorę ir ją perkalbėti. Nemanau, kad verta ir kad įmanoma pakeisti nuomonę žmogaus, kuris remiasi ne faktais, o kelių žmonių pletkais ir savo asmeniniais įsitikinimais bei asmenine patirtimi („kai aš buvau tokioj situacijoj, tai dariau taip ir taip“) – tobulo vadovo bruožai! Visai kas kita, jei būtų atliktas 360 veiklos vertinimas (kurį mūsų įmonių grupė taip mėgsta) ar paprašyta veiklos ataskaitos. Dabar – nerimta ir neverta kvaršinti galvos.

Šį pokalbį direktorė užbaigė numatydama, kad po 2-3 savaičių dar sykį pasikalbėsim šia tema. Deja, jau kitą dieną personalistė pakvietė į pokalbį „užbaigti reikalus“. Aš turėjau svarbių darbų ir pokalbį atidėjom dar dienai. Tada išgirdau maždaug tuos pačius žodžius, ką sakė direktorė, tačiau ir susidomėjimą tuo, ką aš turiu pasakyti, kaip aš jaučiuosi šioje įmonėje ir kaip vertinu visą tą istoriją, ką manau apie savo darbą. Man vis tik vėl pasakė, kad aš akivaizdžiai netinku šiame skyriuje ir galimos kelios išeitys: pasiūlomas darbas kitame padalinyje ar net kitoje grupės įmonėje, arba atsisveikinama. Kokią išeitį įsivaizduočiau aš?

Aš pasakiau, kad būtų protingiausia leisti man padirbti normalioje rinkodaros grupėje mūsų skyriuje, kokia kaip tik šiuo metu formuojama: rinkodaros vadovas, atsakingas už gaires ir bendrą politiką, ir du projektų vadovai – vienas kaip tik pereina iš „centrinės“ rinkodaros ir aš, nes darbų yra begalė, o tik tada vertinti mano darbą. Atsakymas buvo, kad tokių galimybių nėra ir todėl jie siūlo atsisveikinti. Nuostabu, jūs pagaliau apsisprendėte! (Štai tau: žmogus, kuriam buvo patikima organizuoti svarbiausius įmonės renginius ir sudarinėti planus bei biudžetus, pasirodo yra netinkamas net prie kasos stovėti ar rinkti užsakymus sandėlyje, tik atsisveikinti!)

Jie sutiko sumokėti visą priklausančią išeitinę, nors dar sykį, kaip ir prieš 1,5 metų, priminė, kad yra svarstoma įstatymiškai sumažinti išeitines tėvams su mažais vaikais ir galbūt net visai atsisakyti išeitinių bet kokiais atvejais, o mano išeitinė šioje įmonėje yra paskutinė tokia didelė, daugiau niekam nemokės už įspėjimo laikotarpį, tik už darbo stažą geriausiu atveju. (Jūsų jokie įstatymai ir neprašo mokėti išeitinės už įspėjimo laikotarpį. Pagal įstatymą įspėjimo laikotarpiu darbuotojas lieka darbe ir gauna atlyginimą, tačiau turi laisvų valandų ieškotis kito darbo, bet darbdaviai mieliau renkasi sumokėti to laikotarpio atlyginimą ir atleisti darbuotoją tuoj pat.)

Kai kolegoms pranešiau, kad nebedirbsiu, keli nusuko akis, keli apstulbo dėl netikėtos žinios, o keli net apsiverkė. Gerai supratom, kad verkiama daugiau ne dėl manęs, o dėl jų, tų, kurie lieka, lieka, nes nelabai turi kitos išeities, tačiau, nepaisant nuolatinių vadovybės tvirtinimų, kad skyriaus sudėtis nesikeis, negali būti tikri, kiek dar čia bus. Tikiu, gal naiviai, kad padėtis taisysis, kad tie du nauji žmonės, atėję vietoj manęs, dirbs geriau ir, žinoma, daugiau, ir tikriausiai gretai ims atrodyti, kad tie darbai, kuriuos aš dariau, iš tiesų buvo bereikšmiai ir prastai atlikti.

Vis galvojau, ar jie bus bereikšmiai kitoje įmonėje, jei sugalvosiu darbintis rinkodaroje? Vis dėlto paprašiau (pagal Darbo kodeksą turiu tokią teisę), kad darbdavys pateiktų mano nuveiktų darbų aprašymą, seniau gal vadintą charakteristika. Man pasakė, kad tikriausiai nieks neparašys, nes „nelabai žino mano darbų“. Po velnių, jei nelabai žino, ką aš dirbau, kaip gali sakyti, kad dirbau tai blogai?

Tačiau tas nežinojimas vis dėlto nesutrukdė pateikti visą sąrašą mano darbų, kuriuos turiu perduoti naujai atėjusioms kolegėms. Iš pradžių pageidavo, kad aš sudaryčiau tą sąrašą ir nusiųsčiau direktorei patvirtinti, bet kadangi vis dar intensyviai dirbau, kad naujoms kolegėms liktų kuo mažiau neužbaigtų galų, tokio sąrašo tą pačią darbo dieną sudaryti nespėjau. Man toks pasiūlymas pasirodė netgi žeminantis. Ką, aš nežinau, savo darbų? Ką, man nerūpi, kad tai, ką sunkiai pradėjau, būtų tęsiama? Ką aš išlošiu iš to, kad kažko nepasakysiu, nuslėpsiu, ištrinsiu iš dokumentų?

Atėjus darbų perdavimo dienai toks sąrašas vis tik atsirado. Tai buvo deklaratyvus direktorės sudarytas sąrašas, nusiųstas mano naujosioms kolegėms, bet ne man. Mieloji direktore, perdaviau joms ir tai, ir dar daugiau. Kiek galėdama smulkiau nupasakojau kiekvieną savo dokumentų folderį, o kai kuriuos net aprašiau, pažymėdama artimiausius būtinus žengti žingsnius.

Darbų perdavimas užtruko maždaug pusantros dienos. Įspūdinga prisiminus, kad seniai seniai, dar prieš dekretą, kai keitėsi skyriaus vadovas, sugebėjau jį maždaug per 2-3 valandas, o gal ir dar trumpiau, supažindinti su svarbiausiais skyriaus darbais ir procesais, už kuriuos buvau atsakinga.

Tokia tad mamos grįžimo į darbą po vaiko priežiūros atostogų istorijos pabaiga.

P. S. Jei kas nors pagalvojote, kad šiuose žodžiuose liejasi pyktis ir apmaudas, suvalgykite ką nors saldaus ir perskaitykite dar kartą, nes tai yra ramiu tonu išdėstyti faktai, ką girdėjau ir kaip jaučiausi, o šauktukai panaudoti akcentams sudėti, nuostabai išreikšti. Aš nepykstu nė ant vieno šioje įmonėje dirbančio žmogaus ir nejaučiu jokių nuoskaudų dėl to, kas įvyko anksčiau ar dabar. Jaučiu tik didelį dėkingumą tiems, kurie palaikė, džiaugiuosi draugystėmis, kurios vis dar tęsiasi. Ir džiaugiuosi, kad per šį laikotarpį susipažinau su tiek įdomių žmonių, sužinojau ir išmokau dalykų, kurie bus naudingi tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Ši istorija baigėsi, bet gyvenimas tęsiasi.