Taip jau nutinka, kad ne visi planai išsipildo. Pirmo nėštumo pabaigoje buvome užkviesti į mano geriausios draugės vestuves, o išvakarėse susilaukėme mažylio, šįkart turėjome eiti į pusseserės dukters gimtadienį. Nors gavus kvietimą sukirbėjo mintis, kad greičiausiai neišlauksim, planavau, kad sudalyvausime toje šventėje ir vos ne tiesiai važiuosime į ligoninę, sūnų palikę močiutei, kuri kaip tik gyvena šalimais šventimo vietos. Galbūt sąrėmiai neisis labai sparčiai ir gims vaikutis jau po 24h, t. y. mūsų išsvajotąją spalio 1d. Deja…

Kai gydytoja mane apžiūrėjo penktadienį (09-24), dar jokių didelių pasikeitimų nuo paskutinės apžiūros nebuvo, tie patys 2-3 cm ir daugiau nieko naujo. Buvo keista, nes galvojau, kad taip smarkiai kas kelintą dieną maldamasis ir sprausdamasis žemyn mažiukas bus jau tikrai kokį progresą padaręs. Tėtukas planavo paskutinę savaitę prieš numatytą gimdymo datą pasiimti atostogų, bet gydytoja nuramino, kad galės dar ramiai padirbti ir susitiksim kitą penktadienį, 10-01, vėl apžiūrai. Mes grįžom beveik nusiminę ir pradėjom svarstyti, ką reiks daryti, jeigu mūsų taip trokštamą 10-01 vis dar nebus jokių pokyčių: ar prašyti, kad skatintų, ar laukti, kada žvirbliukas pats užsimanys… Žinoma, ne mūsų žodis paskutinis. Viską rėdo gamta, o koreguoja medicina, jeigu būtina.

Ir štai sekmadienio naktį man jau nesisekė miegoti, nes vis užeidavo ir užeidavo mėnesinių skausmas. Jis tęsėsi ir pirmadienį, vis kas 10-15 min. Į vakarą suretėjo iki pusvalandžio ir naktį gana gerai miegojau. Antradienį rytą išėjom su sūnum į kirpyklą ir tas pasivaikščiojimas visai numalšino visus skausmelius. Jaučiau palengvėjimą ir galvojau apie trečiadienio užsiėmimus baseine: ar jie atpalaiduos, ar vėl viską suaktyvins. Bet antradienio vakarą atsigulęs vaikas pradėjo skųstis, kad skauda pilvą, paskui ėmė vemti… Kol lakstėm abu su vyru jį vimdydami, keisdami pridergtą patalynę ir pižamas, atėjo trečiadienio (09-29) 2h ryto, o man vėl prasidėjo skausmai. Iki kokių 5h dar pasnaudžiau, bet miegoti darėsi vis sunkiau. Atsikėliau, išdžioviau per naktį besisukusią skalbimo mašiną. Iš vakaro mamos atneštus naktinius gimdymui pakabinau ant gyvatuko ir raminau save, kad, kol jie neišdžius, niekaip negaliu važiuoti gimdyti 🙂

Pradėjau skaičiuoti sąrėmių intervalą ir trukmę. Jie nebuvo labai reguliarūs (3-8 min.) nei stiprūs, tad nepanikavau. Naršiau internete, kokie būna tikri ir netikri sąrėmiai, bet iš rastų tekstų niekas nepaaiškėjo… Apie 7h atsikėlė tėtukas, nuėjau į dušą ir ten bestovint pradėjo suimti kas kokias 2-3 min. ir jau taip, kad reikėdavo palinguoti ir paaimanuoti. Kai išlipau ir prisėdau, tarpai vėl pailgėjo ir vėl ant dūšios tapo ramiau.

Atsikėlė vaikas, papusryčiavom, susipakavau paskutinius daiktus, įsimečiau pradžiūvusius naktinius, pasiskambinau gydytojai ir nuvažiavom į ligoninę pasitikrinti, gal visgi gimdau. 9:30 atsisėdau ant kėdės, o gydytoja ir sako: “Epidūro jau nespėsim, 8 cm. Ar yra laisva gimdykla?” Pasidarė ir graudu, ir džiugu, ir baisu. Išėjau atsisveikinti su sūnum ir taip širdį suspaudė, kad jau tuoj tuoj jis bus nuverstas nuo sosto… Ir vis dėlto vienas noras išsipildė – į ligoninę patekau jau su iki 8 cm atsidariusiu gimdos kakleliu, tad nereikės rinktis, gimdyti su epidūrine nejautra, ar natūraliai.

Mačiau dideles tėtuko akis. Jis nuvežė vaiką pas senelius, o mane tuo tarpu užregistravo ir nuvedė į gimdyklą. Tie patys drėgni naktiniai apsirengti akimirksniu išdžiūvo. Matyt, ne juokais jaudinausi, o ir gimdykloje tikrai šilta. Sugalvojo dar sulašinti lašelinių ir gal spės padaryti epidūrą. Buvo apėmęs gerokas nuobodulys, kol jos sulašėjo, nes sąrėmiai gulint nebuvo didesni nei namie. Plepėjom su tėtuku šį bei tą, jam irgi buvo liūdna dėl vyresnėlio.

Kai anesteziologė jau pasiruošė epidūrui, atėjo gydytoja, apžiūrėjo ir paskelbė: “Viskas, jokių epidūrų, jau 10 cm. Prakerpam vandenis ir gimdom.” Oho, netikėta, kad šitaip ramiai visas kaklelis atsidarė! Visi pašaliniai išsilakstė, prakirpo vandenis ir leido pavaikščiot. Užteko 2 kartus pereiti gimdyklą pirmyn atgal, kai užėjo geroki sąrėmiai. Gal 2 ar 3 bangos ir atsirado noras stumti. Paguldė ant stalo ir po kokio pusvalandžio mažiukas jau gulėjo man ant pilvo. Tai buvo 11:25 val., dvi valandos po to, kai atvažiavau į ligoninę…

Po visko gydytoja sako: “Kitąkart atvažiuok anksčiau” 🙂 O aš dar svarsčiau, ar tie sąrėmiai tikri ar netikri… 😀

Turiu pasakyti, kad pats vaikelio išvarymas su epidūru ar be jo buvo vienodai skausmingas. Tik šįkart stengiausi koncentruotis ne į tai, kur man skauda, bet į tai, kad padedu vaikeliui išlįsti iš pilvo. Ir ta mintis bei koncentracija į kažkur viduje slenkantį kūdikį, o ne tas vietas, kur man plėšia, stūmimo metu gerokai menkino skausmo pojūtį. Su epidūru tik pirmieji sąrėmiai buvo mažiau skausmingesni ir po gimdymo mažiau maudė, kai gimda ėmė trauktis į pradinę padėtį. Na, pastarasis dalykas tikrai nemalonus, nes jau erzina vis dar jausti šiokius tokius sąrėmius, kai jau po visko 🙂 Bet supratau, kad ne visada verta liaupsinti epidūrinę nejautrą kaip šių laikų išganymą ir gailėtis ankstesnių moterų, kurios nori nenori gimdydavo natūraliai.

Tiesa, man dar siūlė kažką suleisti į veną. Bet kai siūlė, skausmas buvo pakenčiamas, paskui prieš pat gulantis ant stalo pagalvojau, kad gal norėčiau, bet jau nepajėgiau pasakyti, o kai gimdžiau, galvojau, nu ir gerai, kad nepaprašiau, nėra reikalo 🙂 Būtų man tik vaiką apsvaiginę…