Savo turiniu knyga nebloga, bet skaityti lietuviškai, kaip ir skelbia pavadinimas – tikras iššūkis. Panašu, kad vertėjas buvo labai neatidus, o redaktorė knygos išvis nematė. Arba tiesiog jos akiniai per silpni…

Trumputis įspūdis yra čia, o aš pasidalinsiu dėmesio vertomis įžvalgomis ir patarimais.

Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai turi būti pagrįsti demokratiniais principais

Demokratija pakeitė ne tik politinį Vakarų pasaulio gyvenimą, bet tapo tokiu gyvenimo būdu, kur jokioje srityje netinka autokratija, kai vienas valdo, o kiti paklūsta. Demokratija atnešė lygybės sąvoką. Lygybė reiškia, kad nė vienas nėra viršesnis už kitą, nėra valdovų ir tarnų, kiekvienas laisvai apsisprendžia kaip elgtis. Autokratinėje visuomenėje šeimą valdė tėvas, bet

„kai moterys paskelbė lyčių lygybę, ne tik vyrai prarado galimybę vadovauti žmonoms, bet ir abu tėvai neteko įtakos savo vaikams.“

Turime nusileisti iš aukštybių ir bendrauti su vaiku kaip lygus su lygiu, nes jokios individo galimybės ar išskirtiniai bruožai negali suteikti viršenybės ar teisės dominuoti. Kodėl lygybę tarp tėvų ir vaikų taip sunku suvokti ir pripažinti?

• Suaugusieji turi daugiau žinių, patirties ir įgūdžių, todėl atrodo gerokai pranašesni už vaikus. Kultūrinis paveldas taip pat duoda įsitikinimą, kad vieni žmonės nuo gimimo užima aukštesnę padėtį, kiti – žemesnę. Ji priklauso nuo pinigų, lyties, amžiaus, išsimokslinimo ir pan. Bet lygybė – tai ne vienodybė. Lygybė reiškia, kad nepaisant visų savo skirtumų, kiekvienas žmogus turi lygias teises į orumą ir pagarbą.
• Nors giliai širdyje galbūt jaučiamės nevisaverčiai, lygindami save su bejėgiu vaiku, atrodo, daug gebame ir esame daug pasiekę. Bet tai tik iliuzija. Vaikai dažnai savo gebėjimais ir įžvalgomis esti pranašesni už tėvus.

Reikia nepainioti demokratijos su anarchija. Jeigu šeimoje kiekvienas elgsis pagal savo norus, kils begalė konfliktų, grius tarpusavio santykiai, įsivyraus įtampa, nervingumas ir kitos blogybės. Laisvė yra demokratijos dalis, bet, gyvendami demokratiškai, negalime negerbti kitų laisvės. Tokia laisvė neatskiriama nuo atsakomybės. Pvz., mes turime laisvę vairuoti ir nuvažiuoti kur tik širdis geidžia, bet turime laikytis KET, nes kitaip kiti negalės saugiai vairuoti, o ir sau kelsime pavojų. Taigi laisvė negali būti be tvarkos, taisyklių, tam tikrų „galima / negalima“. Kai vaikams suteikiama neribota laisvė, jie jaučiasi suglumę, neturi, kuo vadovautis, neišsiugdo bendruomenės ir rūpinimosi kitais jausmo, dažnai tampa nelaimingais, viską niekinančiais žmonėmis ar nueina šunkeliais. Tikslūs apribojimai suteikia saugumą ir galimybę veikti socialinėje struktūroje.

„Norėdami padėti savo vaikams, mes turime pasenusį autokratinį pavaldumo metodą pakeisti nauja tvarka, paremta laisvės ir atsakomybės principais. Nebegalime versti vaikų tik paklusti. Juos reikia skatinti ir drąsinti savanoriškai laikytis tam tikros tvarkos.“

Kas lemia vaiko elgesį, bendravimo būdą?

„Daug buvo rašyta ir kalbėta apie „vaiko charakterio formavimą“, lyg vaikas būtų molio gabalas, o mūsų uždavinys – suformuoti socialiai priimtiną būtybę. Iš tiesų tai yra klaidingas požiūris. <…> Tiesa slypi priešingoje pusėje. Vaikas formuoja save, savo tėvus ir aplinką daug anksčiau, negu mes tai suvokiame. Jis – aktyvi, judri ir nepriklausoma būtybė. Be to, jis, kaip ir visi kiti, kuria savo ir aplinkos santykius. Bet  kokie santykiai yra nepakartojami ir visiškai priklauso nuo to, ką jiems suteikia kiekvienas partneris. <…> Ir nesvarbu, ar bendrauja suaugusieji su suaugusiaisiais, vaikai su vaikais ar suaugusieji su vaikais. Kiekvienas šio proceso dalyvis gali pakeisti bet kurį kitą dalyvį, taip pakeisdami ir visus santykius.“

Yra keli svarbūs veiksniai, lemiantys vienokį ar kitokį vaikų elgesį:

1. Noras priklausyti

Vaikas yra socialinė būtybė. Jis nenori būti vienas pats, nenori būti nuošaly, todėl elgsis taip, kad į jį būtų atkreiptas dėmesys, kad taptų kasdienių įvykių dalyviu.

1. Aplinkinių stebėjimas ir dažnai klaidingos išvados

Pvz., kai vaikas mato, kad tėvai daugiau dėmesio skiria jo naujagimiui broliui / sesei, ima galvoti, kad tapdamas bejėgiu (verkdamas, šlapindamasis į kelnes ir pan.), susigrąžins buvusį dėmesį. Pvz., kai vienas iš tėvų yra dominuojantis, vaikui susidaro įspūdis, kad norint būti reikšmingu reikia diktuoti savo sąlygas, daryti viską savaip, taigi jis ima neklausyti.

1. Aplinka

Kai kurias elgesio ypatybes vaikas paveldi, kitas įgyja išmokdamas valdyti savo kūną, kad pasiektų tai, ko nori, o ko nenori, atsisakytų. Tai vidinė vaiko aplinka. Ji priklauso ir nuo išorinės, nes, pvz., neįgalus vaikas, kuris nuolat buvo skatinamas, sugeba tvarkytis visiškai savarankiškai ir dar sužiba kokioje nors srityje, pvz., neturėdamas rankos puikiai siuva, o kitas, kad ir visiškai sveikas, bet įpratęs, kad viską už jį daro tėvai, ir suaugęs nemoka savimi pasirūpinti, sudėtingesnėje situacijoje iškart suglumsta, palūžta. Gerai žinoma sąvoka „mamytės sūnelis“.

Išorinę aplinką veikia šie veiksniai:

– atmosfera šeimoje. Vaikas perima šeimoje esančias ekonomines, rasines, religines, socialines vertybes, įpročius, tradicijas, taip pat stebi tėvų tarpusavio santykius ir pagal tai susikuria vyro ir moters, šeimos paveikslus.

– vaiko padėtis šeimoje. Autoriai tai lygina su žvaiždynais. Kaip žvaiždės danguje, taip žmonės šeimoje sudaro tam tikrą paveikslą – žvaigždyną. Kiekviena pozicija (žvaigždė) turi savo vaidmenį ir santykius su kitomis, o šeimoje atsiradus naujam asmeniui bendras paveikslas (žvaiždynas) keičiasi, tuo pačiu kiekvienas asmuo įgyja naujus vaidmenis, keičiasi ir tarpusavio santykiai. Autoriai teigia, kad būtent dėl to skirtingų šeimų pirmieji arba antrieji vaikai turi daugiau tarpusavio panašumų nei tos pačios šeimos vaikai, nes pastarieji nuo pat gimimo yra skirtingos žvaigždės skirtinguose žvaigždynuose (pirmagimis iš pradžių yra ryškiausia trijų žvaigdžių žvaigždyne, o antragimis ryškiausiai sužiba jau keturių žvaigždžių žvaigždyne). Kiekvienas vaikas užsiima savitą poziciją ir savaip ją užsitikrina. Dažniausiai paeiliui gimę vaikai konkuruoja tarpusavyje, o jų konkurenciją neretai paskatina patys tėvai, kai vienam vaikui pateikia kitą kaip pavyzdį. Tada vaikai apskritai pasuka skirtingais keliais, nes mato, kad tas, kurį pasirinko brolis / sesuo, jau užimtas. Taip vienas pasirenka laimėtojo, kitas – pralaimėtojo poziciją, vienas tampa „geručiu“, o kitas – „blogiuku“ ir pan.

1. Išmokti bendravimo būdai

Pvz., vaikas auga vienas tarp suaugusiųjų. Jiems jis daro įspūdį savo „brandumu“ ir suaugėlišku elgesiu, tačiau vaiko bendraamžiai kieme, mokykloje ir pan. tokiomis savybėmis visai nesižavi. Todėl šiaip jau guvus vaikas atsisako bendrauti su kitais vaikais, užsisklendžia savyje. Pvz., tėvas griežtai laikosi savo žodžio, o motina minkštesnė, labiau linkusi nusileisti, todėl vaikai su tėvu elgiasi paklusniai, o su mama verkšlena, atsikalbinėja ir kelia isterijas tol, kol gauna, ko nori.

Svarbiausia, kad šie veiksniai anksti suformuoja vaiko, kaip žmogaus, poziciją visam gyvenimui. Vaiko požiūris į savo padėtį šeimoje ir visuomenėje gali būti labai įvairus, taigi ir prisiimtas vaidmuo savitas. Tėvai, matydami pokyčius šeimos žvaigždyne ir stebėdami, kaip vaikai suvokia savo vaidmenis įvairiuose socialiniuose santykiuose, gali pastūmėti vaiką teisingesne kryptimi. Deja, dažnai jie nepagalvoja įsijausti į vaiko asmenį ir jo elgesį lemiančius veiksnius linkę interpretuoti „suaugusiųjų logika“.