Atrodo, kai tik pasirodė pirmieji pykčio priepuoliai, buvom juos puikiai užraukę, bet dabar jų staiga jau tiek, kad darosi nebeįmanoma gyventi. Vadinasi, metas pasikartoti tėvystės abėcėlę.

Vieniems vaikams pykčio priepuoliai – neišvengiama kasdienybės dalis, kitiems pasitaiko retai, tačiau turbūt nėra nė vieno 1–4 m. vaiko, kuris nors kartą nebūtų pratrūkęs. Tokio amžiaus žmogučiai labai nori būti savarankiški: patys apsirengti, patys valgyti, patys įsipilti sulčių ir t. t. Jeigu jiems nepavyksta ar neleidžiama, jie labai susinervina ir dažnai klykdami griūna ant žemės.

Pykčio priepuoliai – tai priemonė išreikšti įsiūtį ir nepasitenkinimą. Jeigu į tokį elgesį reaguojama netinkamai, vaikas išmoksta taip manipuliuoti žmonėmis ir išsireikalauti dėmesio. Šioje vietoje svarbiausiai parodyti vaikui, kaip išreikšti pyktį priimtinais būdais. Tinkamai reikšti savo emocijas – vienas iš daugelio dalykų, kurių augdamas vaikas turi išmokti.

Pirmas žingsnis – vengti pykčio priepuolių. Jie neduoda nieko gero nei vaikui, nei jums, tad verta šiek tiek pasistengti.

1. Būkite geru pavyzdžiu, kaip išlikti ramiam stresinėse situacijose. Tai paskatins vaiką elgtis taip pat.

2. Gerbkite vaiko jausmus. Jeigu jis jausis suprastas, pykčio priepuolių reiks mažiau. Pamėginkite pasakyti: „Žinau, kad tau dėl šito pikta“ arba „Tau tikriausiai pasidarė liūdna“. Vaikas suvoks, kad jums rūpi jo jausmai, ir palaipsniui išmoks juos išreikšti žodžiais, tardamas „Aš piktas“, o ne griūdamas ant žemės.

3. Stenkitės kasdien skirti laiko linksmai, ramiai veiklai – skaitymui, pasivaikščiojimui parke, stalo žaidimams.

4. Suteikite vaikui pakankamai galimybių nuleisti garą: išsilankstyti lauke, išsidūkti žaidimų aikštelėje, išsišokti ir t. t.

5. Kai tai įmanoma, leiskite rinktis, ką valgyti, ką rengtis, kokį žaidimą žaisti.

6. Turėkite omeny, kad naujose stresinėse aplinkybėse (perėjimas prie puoduko, darželio pradžia) vaikui reikės daugiau dėmesio ir švelnumo.

7. Mažinkite neiginių. Nuolatiniai „ne“ įaudrina mažylį. Verčiau sakykite „vėliau“, „po pietų“ ir pan.

8. Kuo dažniau girkite teigiamą elgesį ir kuo daugiau ignoruokite tokį, kokio nenorėtumėte.

9. Venkite griežtos disciplinos. Jeigu ant vaiko šaukiama, jis mušamas, pykčio priepuoliai tik sustiprėja.

10. Iš kritinių situacijų, kai jau tuoj tuoj prasidės pykčio priepuolis, sukitės su humoru: užtraukite kokią dainelę, nusijuokite, čiupkite žaislą, pakutenkite vaikui paduką ir pan. Kai kuriems vaikams išties lengviau, kai dėmesys nuo susierzinimo objekto nukreipiamas į kitą žaislą, naują veiklą ar pan.

11. Vaikams sunku laukti, tad, tarkim, eidami pas gydytoją, kurio laukiamajame reiks pasėdėti, pasiimkite knygelių ar žaislų.

12. Vaikai nori to, ką mato. Jeigu neketinate duoti, svečių atsineštus sausainius ir saldainius dėkite ne ant kavos staliuko, o verčiau kur nors aukščiau, iš kur suaugę galės pasiimti, o vaikai nematys.

13. Pasistenkite vaiko veiklą organizuoti taip, kad susidarytų kuo mažiau situacijų, kai jo emocijos pertempiamos. Geriausia – kai viskas eina pagal kasdienį planą.

14. Kai plano neišeina laikytis, nereikalaukite ir griežto kitų taisyklių laikymosi. Juk jūs pažįstate savo mažylį, žinote, kada jis pavargęs, alkanas ar neišsimiegojęs. Tokiomis akimirkomis vaiko komforto ribos ypač susiaurėja, tad nusileiskite ir paneškite tuos kelis metrus iki durų, jeigu prašosi, duokite tą puodelį, kurį jis parodė, o ne kurį ketinote duoti ir t. t. Tai praktiškai nieko nekainuoja, o laimite daug.

15. Prieš imdamiesi veiklos, kuri gali suerzinti jūsų mažylį iki pykčio priepuolio, ją aptarkite. Pirmiausia įvardykite, ką darysite, pvz., „Dabar mes važiuosime į kavinę.“ Pozityviais teiginiais įvardykite, kokio elgesio tikitės, pvz., „Kavinėje elgsimės gražiai: būsime mandagūs, kalbėsime tyliai, kai ko nors užsimanysime ar kas nors nepatiks, pasakysime.“ Tada įvardykite, ko nenorėtumėt, pvz., „Mes nešauksim, nemėtysim daiktų, nesispardysim. Taip viešoje vietoje elgtis netinka. Toks elgesys trukdo kitiems žmonėms ir juos erzina.“ Taip kalbėdami įvardijate ne tik, kokio elgesio vengti, bet ir kodėl jo vengti. Tada jums reikia vaiko sutikimo. „Dabar papasakok man, kaip elgsiesi kavinėje. Ar kalbėsi tyliai?“ Vaikas turi pasakyti „taip“. „Ar pasakysi, jeigu ko nors norėsi arba kas nors nepatiks?“ „Taip.“ „Ar rėkausi ir mėtysi daiktus, spardysies?“ „Ne.“ „Nuostabu! Mes puikiai praleisime laiką!“ Ši taktika mamai Brennai E. Lorenz veikia 100%.

16. Štai dar vienas dialogas iš jos gyvenimo, taikomas, kai mažylis užsimano kokio saldumyno parduotuvėje:

Vaikas: „Noriu saldainio!“

Mama: „O aš noriu raketos į Marsą.“

Vaikas: „Duok man saldainį!“

Mama: „O tu duok man raketą į Marsą.“

Vaikas: „Duok man saldainį!“

Mama: „Duosiu tau saldainį, jeigu tu man duosi raketą į Marsą.“

Vaikas (vaidindamas, kad kažką duoda): „Imk“.

Mama (vaidindama, kad kažką duoda): „Imk.“

Vaikas: „Bet tu nieko nedavei.“

Mama: „Tu man irgi nieko nedavei.“

Vaikas: „Bet aš neturiu raketos!“

Mama: „Vadinas, tau nepasisekė.“

Toks dialogas nebūtinai veiks su kiekvienu vaiku, bet šiuo pavyzdžiu vaikas yra pamokomas, kad norėti galima daug ko, bet nebūtinai visada gauni tai, ko nori.

17. Galbūt geriau parduotuviniams pykčio priepuoliams kelią užkirstų pokalbis su vaiku prieš einant į parduotuvę. Iš anksto aptarkite, ką pirksite. Pvz., „Eisime į parduotuvę ir tu galėsi išsirinkti vieną čiulpinuką kokio tik nori skonio.“ Jeigu nusprendėte, kad šį kartą vaikui jokių saldumynų nepirksite, taip ir pasakykite prieš eidami į parduotuvę. Dažniausiai vaikai tam neprieštarauja, jeigu iš anksto žino, kad taip bus. Svarbiausia, kad laikytumėtės to, ką nusprendėte.

Ką daryti su pykčio priepuoliais? Pirmiausia galvokite, kad vaikui nebus pykčio priepuolio; elkitės taip, lyg niekad apie tai nebūtumėte girdėję, o kai vaiką jis ištinka, priimkite tai kaip nemalonų, bet visiškai nereikšmingą įvykį. Tai nėra taip paprasta, tačiau įmanoma.

Toliau…

Iliustracija iš tantrum.dk