Akimirkos
komentarai 2

Varškės ir sūriai

Mes – dideli sūrio ir varškės gerbėjai. Užtenka pasakyti slaptažodį „su sūriu“ ir viskas bus suvalgyta 🙂 Nuo vaišių stalo mūsų žiogutis pirmiausia nurenka ne kokius nors saldėsius, bet sūrio lazdeles ir Brie riekeles 🙂 Geltonu sūriu apibarstome makaronus, dedam ant sumuštinių, kepame karštus sumuštinius, gaminam sluoksniuotos tešlos pyragėlius:

Įdarui sumaišome tarkuotą sūrį, rūkytos mėsytės gabaliukus ir truputį kečupo. Tą masę dedam ant „Mantingos“ sluoksniuotos tešlos kvadratėlio (paprastai esamą stačiakampį pjaunu per pusę, iškočioju iki stačiakampio ir perpjaunu per pusę, nes kitaip tešla per daug išsipučia 🙂 ), užlankstom ir į orkaitę, kol apskrunda. Mmm…

Mėginome sykį kepti tokią sūrio duonelę:

Sumuštinių duonos trikampius užtepame sviestu, sočiai apibarstome tarkuotu sūriu ir kepam keptuvėje apie minutę sūriuota puse žemyn. Nelabai išėjo, nes duona prisigėrė per daug riebalų. Ar dėl to, kad naudojom ne Parmezano sūrį? Gal verčiau kepti orkaitėje…

Kai turim varškės sūrio, gaminam keptą sūrį:

sūrį dedam į kepimo formą ant folijos, supjaustom skersai ir išilgai, bet ne iki pat dugno (toks ežiukas išeina), tada gausiau apibarstom visokiais prieskoniais ar jų mišiniu ir apipilam aliejumi. Foliją užvyniojam ir kepam apie 1 val. Valgom karštą, tiesiai iš kepimo formos. Tie ežiuko spygliukai būna skaniai apsilydę, persigėrę prieskoniais ir riebalu.

Paskutinįkart kepiau močiutės sūrį, o jis, matyt, buvo labai riebus, tai ne keptas sūris, o kepta varškė išėjo 😀

Bet vis tiek labai skanu. Žiogutis irgi pirštus apsilaižydamas kimšo.

Ne taip seniai atradau fantastišką varškės pyrago receptą:

Ištirpiname 200g sviesto ir išsukame jį su 400 g varškės, 2 stiklinėm cukraus ir 4 kiaušinio tryniais. 2 šaukštelius kepimo miltelių sumaišome su 2 stiklinėm miltų ir dedame į masę. Paskiausiai supilame atskirai išplaktus baltymus. Masę sukrečiame į formą (naudojame silikoninę, tad nereikia nei kuo tepti, nei ko kloti), viršų užbarstome cinamonuotais obuolių gabaliukais (esame darę ir su mango, o recepto autorė dar rekomenduoja šviežias braškes). Kepame apie 1 val. 190 C.

Jei laikaisi nurodytų ingredientų kiekių, pyragas gražiai iškyla ir iškeptas tiesiog tirpsta burnoje… Tik cukraus pudros nebarstome.

Dar gaminame varškės apkepus, bet nuostabaus recepto nesu aptikusi, tad neturiu kuo pasidalinti. O jums vaikystėje mama nekepdavo tokių varškėtukų?

Kiaušinis, miltų tiek pat, kiek varškės, druskos ir truputis nugesintos sodos. Masę išminkome, iškočiojame, supjaustome norimomis formomis ir kepame keptuvėje kaip blyniukus.

Šiuokart akivaizdžiai numažinau sodos, nes varškėtukai beveik nė kiek neiškilo. Bet skoniui nekenkia, ypač kai pasidažai geram padaže 🙂 Mūsų mėgstami blyniukų ir apkepų padažai – tai jogurtas arba grietinė ar grietinėlė su uogiene.

O sykį darėm padažą iš naminio Ricottos sūrio. Sūrį gaminom pagal internetu klaidžiojusį receptą:

Gamybos procesas keistokas, bet kartu elementarus – kefyrą kišam į šaldiklį (aš įdėjau su visu pakeliu), laikom, kol pilnai sušąla. Tada traukiam lauk, pjaunam pakuotę ir kefyro ledą dedame į dvigubą marlę. Ją užrišam kaip maišelį ir pakabinam (pakabinau virš kiauklės, ant krano) bei paliekame nuvarvėti, geriausiai per naktį. Ryte dar lengvai nuspaudžiam, kad išvarvėtų visos išrūgos, o marlėje liktų mūsų ricota.

Nuostabu, nes iš 1 litro kefyro rezultate gauname apie 250 gr. švelnios, minkštos, kreminės ricotos, kurią galima naudoti tortų kremams, apkepams, desertams ir t.t. Ekonomika elementari – palyginkite, kiek kainuoja litras kefyro, o kiek – indelis ricotos. Jau nekalbant apie koncervantus, kurių užsieno gamintojai negaili į Lietuvėlę atvežamam sūriui. Aš į ją įmaišiau pamirkytų džiovintų abrikosų ir užpyliau atšildytom mėlynėm su cukrumi ir pasigardžiuodama susmaližiavau pusryčiams 🙂

Aš tuokart pirmiau dariau, paskui galvojau, tai pirmiausia nusipirkau kefyro, įdėjau į šaldiklį ir… pamiršau 🙂 Receptą pasiskaičiau tik po geros savaitės. Kadangi visos mūsų marlės naudojamos vystyklystėje, kefyrą atitirpdžiau tiesiog dideliame sietelyje.

Tiesą sakant, nesu ragavusi tikros ricottos (nors ir mėgstam sūrius, bet užsienietiškus jaukinamės labai pamažu), tad negaliu palyginti pirktinio ir naminio varianto, tačiau išėjo savotiškas produktas: kai tik įsidedi į burną, primena elementarią varškę, bet tuoj pat pradeda tiesiog tirpti ir tas tirpimas mmm koks skanus. Kadangi nebuvau sugalvojusi jokio šios naminės ricottos realizacijos būdo, tai sumaišiau su uogiene ir pirštus apsilaižydami sudažėm prie blynų 🙂

Nuotraukos eilės tvarka:

  • mariusniekotokio.wordpress.com
  • beafunmum.com
  • asmeninė
  • gaspadine.lt
  • asmeninė
  • asmeninė

2 Comments

  1. Pingback: Zuikių gimtadienis: kas, kaip, kodėl (I d.) | Dirbu Mama

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *