Būti tėvais, Vaikas auga, Vaiko sveikata
komentarai 5

Pakilo temperatūra, arba Padėkime augti

Turėdama laiko vis paskaitinėju vokiečių gydytojų Wolfgango Goebelio ir Michaelos Glockler knygą „Padėkime augti„. Tai veikiau naudingų straipsnių tėveliams rinkinys nei nuosekli knyga. Čia iš pradžių pateikiamos įvairios kritinės situacijos ir kaip jų metu suteikti pirmąją pagalbą, paskui apibūdinamos įvairios ligos, jų gydymo būdai, galiausiai yra visko – nuo ruošimosi susitikimui su naujagimiu iki pokalbio temų su paaugliu. Taip pat kūdikio drabužėlių schemų, natūralių gydymo priemonių receptų ir pan. Gydytojai remiasi Valdorfo pedagogika.

Dauguma mamų, kalbančių apie šią knygą, domisi čia išdėstytu skiepų klausimu. Man vokiečių gydytojų tekstai artimi savo natūralistiniu požiūriu (pirmiausia arbatėlės, kompresiukai, tik paskui medicininės priemonės), įdomūs holistiniu, antroposofiniu požiūriu. Apie ligą kalbama ne tik kaip tam tikrų simptomų rinkinį ir priemones juos įveikti, bet ir apskritai ką duoda organizmui, ką duoda žmogui liga. Tokie skyreliai kaip „Apie ligos prasmę“, „Apie karščiavimo prasmę“, „Apie sielos skausmą“ išties masinantys ir verčiantys pamąstyti.

Be to, kaip minėjau, čia nėra koks negalavimų sąvadas. Šioje knygoje kalbama apskritai apie viską, su kuo susiduria tėvai nuo lopšio iki universiteto, tad galima būtų teigti, jog tai – tarsi koks tėvystės vadovėlis. Tačiau kai kurie šių gydytojų išdėstyti dalykai keistoki. Pvz., jie nusistatę prieš kūdikių plukdymą, žindyti kūdikį siūlo pagal grafiką, ropliuką laikyti manieže, kad jis niekur nepabėgtų ir netrukdytų mamai, kairiarankį permokyti naudotis dešine ranka… Netradiciška, kad vis kreipiama religingumo link.

Na, kaip ir kitais gyvenimo atvejais, taip ir skaitant šią knygą, reiktų įjungti vidinį filtrą ir atsirinkti tai, kas atrodo teisinga ir priimtina, nuo to, kas prieštarauja jūsų sveikam protui ar mamos / tėčio širdies balsui. Nes visgi tai tėra NUOMONĖ, kuriai galime pritarti ar nepritarti, ir būtų kvaila tiesiog imti ir aklai sekti, nes juk tai KAŽKIENO, o ne mano nuomonė.

Pasidalinsiu gydytojų mintimis apie tai, kaip „padėti vaikui augti“ pakilus temperatūrai:

Karščiavimas ir jo gydymas

Rudolfo Šteinerio žmogotyros tyrimai atskleidė sąsajas tarp ligos ir asmenybės. Žmogiškojo fizinė buveinė – šiluminis organizmas, sudarytas iš dvasios, sielos ir kūno šilumos. Kai žmogų persmelkia nemalonus jausmas, nerimas ar perpučia vėjas, jis pasijunta prastai. Kiek tai atsilieps sveikatai, priklauso nuo žmogaus aktyvumo ir asmeninės valios, t. y. jo . Žmogus, dirbantis nors sunkiai, bet ritmingai ir nuolat, sirgs mažiau už tą, kuris dažnai poilsiauja. Nes nuolat dalyvaujant ir dirbant patiriamas džiaugsmas, kuris „šildo“ organizmą ir veikia imunizuojančiai. Tyrimai patvirtino, kad teigiami jausmai ir išgyvenimai stiprina, o neigiami – silpnina imuninę sistemą.

Kodėl pakyla temperatūra?

Fiziniame kūne temperatūra pakyla, kai visuose raumenyse padidėja medžiagų apykaita ir susilpnėja odos kraujotaka. Natūralu, kad tuomet žmogus pablykšta ir šąla, kartais net krečia drebulys, kol temperatūra pakyla, kiek reikia. Daugeliu atveju karštis kyla todėl, kad padėtų organizmui įveikti kokią nors ligą. Tuo metu kitos organizmo funkcijos – valgymas, virškinimas, domėjimasis aplinka ir pan. – nuslopsta.

Kai vaikas sukarščiuoja, pirmiausia reikia nustatyti to priežastį. Jeigu trūksta patirties, įžvalgumo ir pasitikėjimo, apima baimė, verčiau pasikonsultuoti su gydytoju. Gydytojo pareiga – užkirsti kelią dramatiškoms organizmo reakcijoms, pvz., traukuliams, laiku atpažinti ir gydyti galimas komplikacijas, tačiau kuo labiau tėvai patyrę, tuo lengviau išgyvena vaiko ligą su temperatūra be gydytojo įsikišimo.

Karščiavimą dažniausiai sukelia infekcinės ligos: kvėpavimo takų ar ausų, gripas. Sunkesnes ligas nei šios turi prižiūrėti gydytojas. Vaikams taip pat kilsteli temperatūra, jeigu

  • jie perkaista per šiltai apkloti, užsibuvę saulėje ar prisidūkę;
  • netenka daug skysčių vemdami ar viduriuodami;
  • patyrė daug įspūdžių ar streso kelionėje, šventėje;
  • jeigu perpūtė stiprus vėjas;
  • dygsta dantys.

Bet kuriuo atveju karščiuojant smarkiai padidėja skysčių poreikis, tad reiktų nepamiršti vis pasiūlyti atsigerti.

Moksliškai nustatyta, kad optimali temperatūra bakterijoms ir virusams daugintis ir taip kenkti organizmui, yra žema, maždaug 33–35 C, tad realu manyti, jog liga kyla persišaldžius. Optimali temperatūra organizmui sunaikinti tas blogąsias bakterijas ir virusus – aukšta, dažniausiai 39–40 C. Todėl ir karščiuojama, kad daugelis gynybinių kūno reakcijų gali prasidėti tik pakilus temperatūrai.

Kaip karščiavimą atliepia vaiko organizmas?

Temperatūrą mažam vaikui geriausia matuoti išangėje. Tai užtrunka 1-3 minutes, bet rodomas 0,5 C didesnis karštis. Pažastyje temperatūrą reiktų matuoti 5 minutes. Apendicito atveju karštis matuojamas ir ten, ir ten, o skirtumas bus didesnis nei 0,5 C.

Temperatūra iki 37,5 C – normali, 37,9 C – padidėjusi, 38 C ir daugiau – karščiavimas. Būtina gydytojo pagalba,

  • jeigu naujagimio, ypač jei jis nevalgo ir prastai atrodo, temperatūra ilgiau nei valandą yra 38 C;
  • jeigu vaiko temperatūra didesnė nei 40,5 C;
  • jeigu nevartojant vaistų šokinėja daugiau kaip 1,5 C;
  • jeigu temperatūra jau pasiekė 40 C, o oda dar šalta arba prasidėjo traukuliai.

Kad vaikas karščiuoja, galima pajusti liečiant kaktą, sprandą, pilvą ir galūnes. Jeigu galūnės, ypač blauzdos, šaltos, vadinasi, temperatūra dar kils. Galūnės sušyla tik tada, kai temperatūra pakyla iki reikalingo lygio. Kol blauzdos šaltos, jų negalima šaldyti, taip bandant numušti karštį. Geriau vaiką šiltai apkloti ir duoti karštos arbatos.

Kylant temperatūrai dažnai pablogėja savijauta, vaikas vemia, jam skauda galvą, galūnes, pilvą. Šitai praeina, kai karštis pasiekia reikiamą ribą.

Jeigu oda karšta ir ant blauzdų, o temperatūra 39 C, galima dėti vėsinančius kompresus, jeigu vaikui jie malonūs. Taip padėsime nereikalingos šilumos atsikratyti per odą.

Ką daryti, kai vaikas karščiuoja?

Karščiui mušti vokiečių gydytojai pataria iš pradžių vartoti kompresus, apiplovimus ar homeopatines priemones, o tik kritiniais atvejais imtis tokių vaistų, kurių sudėtyje yra paracetamolio ar ibuprofeno.

Karščiuojančio vaiko nereikia versti valgyti, verčiau duoti arbatos, švelniai rūgštaus vėsaus gėrimo, lengvo maisto (be riebalų ir baltymų). Reiktų stengtis palaikyti gryną orą, bet vengti skersvėjo. Atidarius langą galima vaiką šilčiau apkloti ar aprengti, net uždėti kepurę, jei reikia. Net karštą vasarą reiktų bent kuo nors karščiuojantįjį užkloti, galūnes laikyti šiltai. Ligoniui vertėtų pabūti ramiai. Vaikus nuramins suaugusiojo dainelės, istorijos, knygelių skaitymas, paprasti žaidimai.

Nepedagogišku laikomas nurodinėjimas: „Elkis taip, daryk tą, šito negalima.“ Temperatūros poveikį taip pat galima suprasti kaip tam tikrą pedagogiką kūnui, tad nevertėtų karščiui pakilus iškart pulti dėti žvakutės. Dažnai vaikas dar gauna ir antibiotikų, tad organizmui nebelieka galimybės kovoti pačiam ir išmokti nugalėti paprastas vaikystės ligas, taip pasiruošiant mūšiui su rimtesnėmis, kurios dar tik laukia kažkada ateityje, jau suaugusio organizmo.

Yra įrodyta, kad sergant tymais arba kraujo užkrėtimu (sepsiu) ir malšinant karštį, žymiai padidėja komplikacijų tikimybė. Temperatūrą mažinantys vaistai smarkiai slopina inkstų veiklą. Įdomu tai, kad kuo daugiau karščiavimą sukeliančių infekcijų persergama vaikystėje, pvz., tymais, raudonuke, vėjaraupiais, tuo mažesnė tikimybė ateityje susirgti alergija ir vėžiu.

Paprastai vaikai gerai toleruoja padidėjusią temperatūrą ir galima jai leisti kilti iki 39–40 C, tačiau nereikia aklai pasitikėti šia nuostata. Visgi yra geriau palaikyti tam tikrą temperatūrą, nei sukelti jos svyravimus, nes tai apsunkina kraujotaką.

Febriliniai traukuliai

Kadangi kūdikių smegenys dar nesubrendusios, jos jautriau reaguoja į pakilusią temperatūrą, todėl 2–4% vaikų pirmaisiais gyvenimo metais pasitaiko temperatūros (febriliniai) traukuliai. Net jeigu jie kartojasi, nesukelia ilgalaikės žalos, elgesio ar raidos sutrikimų, juo labiau nesukelia epilepsijos. Dažnai tokius traukulius vaikai patiria tik kartą gyvenime, nes kitą kartą karščiuojant organizmas jau brandesnis ir lengviau išgyvena ligą.

Kas rodo traukulius?

  • 1 pvz.: Vaikas staiga išbąla, netenka sąmonės ir sustingsta, burna keletą kartų sučepsi. Atsigavusiam vaikui šalta, jis greitai užmiega. Temperatūra 39 C, nors kūnas atrodo vėsus.
  • 2 pvz.: Daugiau nei 40 C, staiga vaikas sustingsta, ima trūkčioti jo veidas.

Pirmiausia, ištikus traukulių priepuoliui, tėvai turėtų išlaikyti ramybę. Nereikia vaiko laikyti jėga, sprausti jam ką nors tarp dantų. Jeigu jis vemia, stabiliai paguldyti ant šono. Kviestis greitąją pagalbą arba vykti pas pediatrą.

Gydytojui būtinai reikia pranešti, kai vaikas pirmąkart staiga praranda sąmonę, net jei ir nėra traukulių. Kuo greičiau ieškoti medicinos pagalbos, jeigu priepuolis nepraeina per penkias minutes.

Vaikams, linkusiems į temperatūros traukulius, karštį mušančios priemonės neužkerta kelio traukuliams. Tokiu atveju geriau tiesiog pasirūpinti, kad vaikas būtų šiltai aprengtas, gydytojo nurodytomis priemonėmis stiprinti organizmą, vėsinti karščiuojantį kūną kompresais.

Karščiavimo prasmė

Galimas daiktas, kad sirgdamas vaikas numes svorio, bet pasveikęs greitai jį atgaus. Tai liudija, kad vaikas fiziškai persitvarkė, temperatūros pagalba „perdarė“ paveldėtąjį kūną taip, kad jis geriau derėtų su vaiko .

Gydytojai yra pastebėję, kad po rimtesnės ligos vaikas ima vystytis stabiliau, prasideda tarsi naujas jo raidos etapas. Vadinasi, nuolat sergantis vaikas dar yra nepasirengęs tolesniam augimui, dar tik ruošiasi įžengti į kažką naujo.

Taip pat pastebėta, kad po ligos su temperatūra pasikeičia vaiko fiziniai bruožai (pvz., anksčiau jis buvo panašus į senelį, o po ligos atsirado daugiau mamos bruožų), brandumas, skleidžiasi individualybė. Pastarųjų dešimtmečių imunologiniai ir genetiniai tyrimai parodė, kad paveldėti genai nėra statiški, kaip buvo manoma anksčiau. Jie – dinamiški ir įvairiomis aplinkybėmis gali įvairiai reikštis. Jų sistemai ir funkcijoms įtaką daro ne tik imuninė sistema, bet ir dvasiniai bei psichosocialiniai procesai, ir tai vyksta visą gyvenimą.

5 Comments

  1. jei čia ta pati šių autorių knyga, kurią skaičiau vokiškai tai ji labai jau savotiška. Medicininė dalis gan informatyvi ir verta dėmėsio. Tačiau "pedagoginė" jei nesi gerbėjas antroposofijos tai visiškai nepriimtina ir bent jau man visai nesiskaitė, nors iš smalsumo vistiek įveikiau visą knygą 🙂

  2. Pingback: Bail Bonds Los Angeles

  3. Tilia says

    o aš visos neįveikiau, pirtariu dėl medicininės dalies, o pedagoginė visai nesiskaitė ir man, dar 'tebeskaitau' 🙂

  4. aura says

    kaip faina, prireike knygos i ji kitoj sali pasilikus,bet radau istrauka. cia, butent to ko reikejo. Man irgi sita knyga labai padeda, kai nori suzinoti kazka alternatyvaus tam, ka pasake gydytojas:) bet yra nemazai dalyku su kuriais nesutinku, kaip ir straipsnelio autore.

  5. Pingback: Apie keturmetį (4 m. 4 mėn., 5 mėn., 6 mėn.) | Dirbu Mama

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *