Dalinuosi įžvalgomis iš dviejų įdomių straipsnių. Abu susiję su vertybėmis, kurias norime įdiegti savo vaikams.

Pirmasis – tai rimto tyrimo apžvalga apie vaikų savanaudiškumą. Pasirodo, kad galimybę elgtis altruistiškai lemia prefrontalinės smegenų žievės išsivystymas, o mažų vaikų ši smegenų dalis dar būna nebrandi.

Įdomiais žaidybiniais bandymais buvo tirti 6-13 metų vaikai ir pastebėta, kad kuo vaikas vyresnis, tuo labiau jis geba suvaldyti savo egoistiškus troškimus ir padaryti gera dėl kitų. Net ir mažas vaikas supranta, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne, tačiau nebrandi prefrontalinė smegenų žievė tiesiog neleidžia atsispirti savanaudiškumo impulsui.

Čia aš nusiraminau, nes žinau, kad mūsų Žiogutis supranta, kaip elgtis gerai (nemažai apie tai pasakoja arba kitus mokina 😉 ), o pats taip elgsis daug dažniau, kai bus tam fiziškai subrendęs.

Ir dar vienas įkvepiantis Teacher Tom tinklaraščio straipsnis apie tai, kaip vaikams įdiegti vertybes, kuris ne tik patvirtina mano nuomonę, bet ir bado akis dėl kai kurių dalykų.

Tomas pasakoja, kad gauna nemažai laiškų, kur tėvai skundžiasi, kad jau „viską“ išbandė, bet vis tiek nepavyksta pasiekti, kad vaikas valgytų sveiką maistą, eitų laiku miegoti, tvarkytųsi ir pan. Štai ką pataria šis priešmokyklinukų mokytojas (laisvas vertimas):

Mano atsakymas labai paprastas – liaukitės.

Galite vaikams patiekti sveiką maistą, bet negalite priversti jo valgyti. Tai liaukitės.

Galite vaikus paguldyti į lovą, bet negalite priversti jų miegoti. Tai liaukitės.

Ir negalite jų priversti susitvarkyti kambario, jei nepažadėsite apdovanojimo arba negąsdinsite bausmėmis.

Taigi tėvai greičiausiai ne „viską“ išbandė, nes tikrai būtų radę pakankamai saldų apdovanojimą arba pakankamai skaudžią bausmę, kad priverstų vaiką daryti tai, ką jie nori. Bet patarčiau niekada neįsivelti į šį ydingą apdovanojimų ir bausmių ciklą. Apdovanojimai ir bausmės galbūt suveiks tuo metu – pažadėti ledai galbūt paskatins vaiką suvalgyti dar kelias pupeles; gąsdinimai atimti žaislus galbūt motyvuos susitvarkyti – tačiau žmogiškoji prigimtis sako, kad kai apdovanojimas ir bausmė nėra natūralios vienokio ar kitokio elgesio pasekmės, apdovanojimų vertė ar bausmių stiprumas turi nuolat augti, tik tada bus veiksminga. To ilgalaikės pasekmės –  vaikai išmoksta gyvenime būti motyvuojami kitų žmonių pasitenkinimu arba nepasitenkinimu, o savo vaikams tikrai nenorėtume įdiegti tokio dalyko. Vertybės turi ateiti iš vidaus, jų neįmanoma primesti iš išorės. Primestos vertybės – tai nuolankumas, paklusnumas – prastas ir net pavojingas bruožas.

Kad ir ką mes teigtume viešai, tikrosios mūsų vertybės (kaip priešingybė mūsų siekiamoms vertybėms) visada visada visada geriausiai atsiskleidžia mūsų elgesyje. Kai mes valgome nesveiką maistą, rodome, kad patogumą vertiname labiau nei valgymą sveikai. Kai neišsimiegame, rodome, kad savo darbus, pomėgius ar TV programas vertiname labiau nei poilsį. Kai apsileidžiame namuose, rodome, kad kažką vertiname labiau už tvarką ir švarą.

Atradau, kad geriausias būdas išmokyti vertybių – tai liautis nurodinėti kitam žmogui daryti taip, kaip tu nori. Jeigu tu vertini sveiką maistą, tai ir valgyk jį. Jeigu tu vertini gerą poilsį, tai išsimiegok. Jeigu tu vertini kambario švarą, tai susitvarkyk savąjį. Ir galiausiai per laiką, dažnai labai ilgą laiką, tavo elgesys užkrės ir tavo vaiką, ne pagal tavo dūdelę, bet savu tempu, savaip, savarankiškai – tik to ir galime tikėtis iš aplinkinių.

Negalite įdiegti vertybių kitiems žmonėms, galite tik būti tų vertybių pavyzdžiu.

O Tomo įrašas prasideda rašytojo Jameso Baldwino citata:

Vaikams sunkiai pavyksta klausyti suaugusiųjų, bet visada pavyksta juos mėgdžioti.

Šitam aš pritariu visais 200% ir – och tu velnias – vėl nenuėjau laiku miegoti, o ant mano stalo totalus bardakas…