All posts tagged: savivertė

Vaikui septyneri. Koks jis?

Kai kurios kultūros, kurių mokymas plačiai paplitęs pasaulyje, žmogaus gyvenimą skirsto septynmečiais. Bene geriausiai Vakaruose juos yra išanalizavęs Valdorfo pedagogikos pradininkas, antroposofas Rudolfas Štaineris (1861-1925). Anot jo, pirmasis septynmetis yra skirtas fiziologiniam kūnui užauginti, todėl vaikui būtina aktyvi veikla, daug žaidimų ir negalima apkrauti jo ankstyvais mokslais, kad neatimtume energijos, reikalingos vidaus organams augti sveikiems. Jam taip pat būtinas glaudus ryšys su mama, kad vaikas jaustųsi pasaulyje saugus, neatsirastų įvairių nepagrįstų baimių. Kai vaikui iškrenta viršutiniai pieniniai dantys ir jis ranka apglėbdamas galvą geba pasiekti priešingos pusės ausį, jis jau pakankamai subrendęs mokytis. Čia prasideda pirmasis lūžis. Vaikui parūpsta estetinis grožis, jam taip pat smalsu įvairūs dėsniai, taisyklės, artimą ryšį perima tėtis. Astrologai teigia, kad šiuo periodu žmogų valdo Merkurijus, kuris atsakingas už bendravimą, tačiau bendravimas apima ir kai kurias ydas – melavimą, išsisukinėjimą, vogimą. Dar šiuo etapu labai svarbūs vaiko jausmai – jeigu jis bus nuolat tramdomas, baudžiamas, auklėjamas autoritariškai, gali sugadinti šiame septynmetyje besivystančias kraujotakos ir kvėpavimo sistemas ir vidutiniame amžiuje patirti insultą, astmą ir pan. Keičiantis septynmečiams žmogus tarsi gimsta iš naujo, …

Apie vertybes (įkvepiančios mintys)

Dalinuosi įžvalgomis iš dviejų įdomių straipsnių. Abu susiję su vertybėmis, kurias norime įdiegti savo vaikams. Pirmasis – tai rimto tyrimo apžvalga apie vaikų savanaudiškumą. Pasirodo, kad galimybę elgtis altruistiškai lemia prefrontalinės smegenų žievės išsivystymas, o mažų vaikų ši smegenų dalis dar būna nebrandi. Įdomiais žaidybiniais bandymais buvo tirti 6-13 metų vaikai ir pastebėta, kad kuo

-iausi pasaulyje

Mane žavi vaikai. Jie neturi jokių kompleksų. Kol maži, jie nesvajoja apie mažiau ar labiau garbanotus plaukus, kitokios spalvos akis, kitokią nosies formą. Apie 3-4 metus tik pradeda norėti tokių žaislų, kaip matė ką nors kitą žaidžiant, bet tai jau kas kita. Kūdikis šypsosi, mažylis krečia pokštus ir ateina pasimyluoti nė per nago juodymą neabejodami, kad yra patys nuostabiausi pasaulyje. Kai ištinka laimė, jog jaunėlis užmiega greičiau už didįjį, atsigulu į pastarojo lovą, apsikabinu ir sukuždu, kad jis – pats nuostabiausias Žiogutis pasaulyje. Jis dėl to yra visiškai tikras ir dar priduria kokią nors tos dienos ypatingesnę savybę, pvz., „Taip, ir dar išdykiausias, nes šiandien buvau labai pasiutęs“ arba „Taip, ir tvarkingiausias, nes sutvarkiau su broliu visus žaislus“. Gera matyti tiek pasitikėjimo ir džiaugsmo savimi, kurio man taip trūksta. Tikiuosi, (greitai) neišaugs…