„Norėjom paklaust, ar jums pasiteisina?“, „Kaip jums šis dviratukas?“ – taip pastaruoju metu mus kalbina žmonės parke. Panašu, kad per keletą metų balansinis dviratukas pagaliau prisikasė iki jaunų tėvų sąmonės ir šį sezoną pamatysim jau kur kas daugiau mažylių, lakstančių būtent tokiomis priemonėmis. Savo vyresnėlio mes šįmet niekaip neįkalbėjom rimčiau išbandyt minamą dviratį. Kilstelėjom senajam
Mūsų keturmetis vakar dalyvavo pirmosiose savo gyvenimo varžybose – Velomaratonas 2012. Visų vaikų dviračiai apdairiai buvo pažymėti pirmais numeriais ir visi gavo po niekutį dovanų bei, žinoma, diplomą. Vaikų važiavime laiko nieks neskaičiavo, nes laimėjo visi, kas važiavo. Mūsiškis turi daug ištvermės ir su savo dviratuku nuvažiuoja kažin kiek, laksto kaip raketa. Kai išgirdau apie
Prisimenu, kaip su pavydu stebėdavau savo kiemo vaikus, jau paauglius, važinėjančius dviračiais. Labai laukiau, kada paaugsiu ir man gal nupirks „Kregždutę“. Mažiems vaikams tada būdavo sunkūs, girgždantys, nepaminami triratukai. Turėjau tokį, bet jį važiuojant pamenu tik pririštą prie pusseserės dviračio. Mėginti savarankiškai irtis į priekį – tikra kančia. Vyresniems vaikams tėvai pirkdavo dviračius su papildomais ratukais. Turėjau ir tokį, bet dar gerai nepramokus jo valdyti man jį pavogė… Bet aš, tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad juo galima išmokti
