Būti tėvais
komentarai 3

Pirmosios varžybos

Mūsų keturmetis vakar dalyvavo pirmosiose savo gyvenimo varžybose – Velomaratonas 2012. Visų vaikų dviračiai apdairiai buvo pažymėti pirmais numeriais ir visi gavo po niekutį dovanų bei, žinoma, diplomą. Vaikų važiavime laiko nieks neskaičiavo, nes laimėjo visi, kas važiavo.

Mūsiškis turi daug ištvermės ir su savo dviratuku nuvažiuoja kažin kiek, laksto kaip raketa. Kai išgirdau apie Velomaratono vaikų važiavimą, pamaniau, kad jam visai tiktų sudalyvauti. Tėčiui ši mintis irgi patiko, tad ėmė ir užregistravo.

Nebuvau tikra, ar Žiogutis tikrai startuos, nes jam masiniai renginiai paprastai nepatinka, tačiau jis  šią žinią sutiko džiugiai. Jam patinka lenktynės, patinka būti pirmam.

Iš pradžių labai laukė rungtynių, bet išvakarėse pradėjo nedrąsiai kalbėti, nenorįs važiuoti. Prasitarė, kad bijo, jog nebus pirmas. Kai pasikalbėjom, jog tose lenktynėse svarbu ne greitis, bet nesustoti ir nuvažiuoti visą trasą, o kas visą nuvažiuoja, tas ir yra laimėtojas, vaikas nusiramino ir jau buvo tikras, kad tikrai dalyvaus.

Prie starto linijos vaikų knibždėte knibždėjo. Aš atvykau šiek tiek vėliau nei vyrukai ir radau juos pačiame knibždėlyne jau pasipuošusius 1 numeriu. Žiogučio veide jokių abejonių nebuvo, jis važiuos. Žinoma, gal jautėsi taip laisvai tik dėl to, kad tėtis ir brolis kėdutėje važiuos kartu – vaikus gali lydėti tėvai.

Kai iššovė startą, buvo gražu žiūrėti į visą tą skruzdėlyną. Paaugliai (dalyvavo iki 12 m.) šį renginį priėmė labai rimtai ir tiesiog nurūko trasa tolyn. Paskui juos pajudėjo visas debesis ratuotų žmogeliukų – kas su minamais dviratukais, kas su triračiais, keturračiais, pačius mažiausius tėčiai/mamos stūmė ar traukė. Startas atrodė panašesnis į Kritinę masę nei kokias lenktynes 🙂

Įdomu tai, kad kai pirmieji paaugliai pardūmė trasa atgal finišo link, dalis važiuotojų buvo dar tik ką pajudėję nuo starto linijos 🙂 Gaila, niekas nefiksavo vaikų važiavimo rezultatų, bet pirmasis parskriejęs berniukas buvo gerokai atsiplėšęs nuo kitų, netrukus po jo finišavo dar 3 ar 4 vaikai. Tai įvyko maždaug 3 minutės po starto, o mūsų čempionas 2,4 km trasą nuo senojo Žvėryno tilto iki Baltojo tilto ir atgal įveikė maždaug per 12 min.

Balansinių dviratukų mačiau vos keletą, o Žiogutis iš jų finišavo pirmas. Tėtis pasakojo, kad vienu metu čempionas lyg ir buvo pavargęs, bet paskui prasidėjo nuokalnė ir vėl atsirado jėgų. Sako, kad galėjo važiuoti ir greičiau, jei tėtis būtų važiavęs pirmas, o Žiogutis jį „vijęsis“. Tačiau pasirinko saugią taktiką – važiuoti šalia arba šiek tiek iš paskos ir žiūrėti, kad nieko nenutiktų. Negriuvo ir neužsigavo, ko labai bijojau, ir tai svarbiausia. Visi keturi smagūs grįžom namo.

Ar reikia sakyti, kad pamačius savo vaiką trasoje negalėjau sutramdyti ašarų?… 🙂

3 Comments

  1. Ina says

    Cha, geras! šaunuoliai! o tas paskutinis sakinys… ech, kaip miela 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *