Vaiko lavinimas
Leave a comment

Leiskite jiems mokytis

mokosi

18 a. svarbiausia buvo turėti žemės, 19 a. – kapitalo, o 21 a. – žinių. Todėl tėvai ir visuomenė dabar stengiasi paankstinti ir paspartinti vaikų mokymąsi. Tačiau formalus mokymasis, specialios pamokėlės ir į konkretų įgūdį nukreiptos užduotėlės nepasiekia reikiamų tikslų.

Kai dar nebuvo mokyklų, vaikai taip pat mokydavosi, tačiau mokymosi procesas buvo kitoks: jie stebėdavo suaugusiuosius ir žaisdavo su jų įrankiais. Šiais laikais vaikai tokiu pat būdu gali išmokti visokiausių dalykų: nuo namų tvarkymo iki mašinos taisymo. Imitaciniu būdu mokosi net patys mažiausi vaikai.

1988 m. buvo atlikti eksperimentiniai tyrimai su 14 mėn. kūdikiais. Jie matė, kaip moteris paliečia kakta dėžę ir ji ima šviesti. Po savaitės pamatę tokią pačią dėžę, dauguma kūdikių lietė ją kakta, kad įjungtų joje šviesą. Eksperimentas buvo pakartotas 2002 m. Tada moteris palietė dėžę kakta, o jos rankos buvo apvyniotos medžiaga. Kūdikiai tai pastebėjo ir suprato, kodėl moteris liečia dėžę kakta. Todėl pamatę tokią dėžę patys, ją liesdavo rankomis. 2013 m. eksperimentas buvo vėl pakartotas. Šįkart moteris iš pradžių pasakydavo ką darys, o paskui paliesdavo dėžę kakta. Kai ji kalbėdavo ta kalba, kuri kūdikiams buvo gimtoji, jie taip pat liesdavo dėžę kakta. Kai ji kalbėdavo kūdikiams nesuprantama kalba, jie dėžę liesdavo rankomis. Kodėl?

Štai dar vienas eksperimentas, šįkart su keturmečiais. Eksperimentatorius turėjo žaislą su daug svirtelių ir pasakė: „Įdomu, kaip jis veikia“. Tada atliko devynias sekas sudėtingų veiksmų: patraukdavo kažkurią rankenėlę, pajudindavo kažkurią svirtelę, apversdavo žaislą ir t. t. Kartais žaislas imdavo groti, o kartais ne. T. y. eksperimentatorius atlikdavo ne tik reikalingus veiksmus žaislui įjungti, bet ir nemažai nereikalingų. Kai atėjo vaikų eilė, jie stebėdami jau buvo išanalizavę žaislo veikimo principus, todėl tik pajudindavo svirtelę ir apversdavo žaislą – to buvo pakankama, kad įsijungtų muzika. Taigi jie stebėdami sugalvojo naują, gudresnį problemos sprendimo būdą.

Daugelis kitų tyrimų parodė, kad vaikai ne „greitai viską pagauna“, bet „aktyviai mokosi“. O mokosi jie atlikdami eksperimentus. Dar įdomiau, kad jie renkasi žaislus tokius, kurie juos daugiausia išmoko, ir žaidžia su jais taip, kad gautų daugiausia informacijos apie tai, kaip sukasi pasaulis. Tačiau su viena sąlyga. Kai eksperimentatorius (šioje vietoje gali būti ir tėvai ar mokytojai) pasako: „Dabar parodysiu, kaip tai veikia“, vaiko mokymasis iškart apribojamas. Jis tuomet darys tik tai, ką matė darant „mokytoją“. Ir priešingai, jei eksperimentatorius sakys: „Įdomu, kaip tai veikia“, vaikas ieškos naujų, savo sprendimų.

Taigi būdai, kuriais formalus švietimas ir tėvai dažniausiai moko vaikus, veda juos prie imitavimo ir apriboja jų inovatyvumą. Tačiau naujoji informacijos ekonomika reikalauja daugiau inovacijų ir mažiau imitavimo, daugiau kūrybiškumo ir mažiau kartojimo. Tad natūralus vaikų mokymasis čia turi daug didesnį pranašumą nei prieš kelis šimtmečius sukurta švietimo sistema. Jeigu norime paskatinti mokymąsi, inovacijas ir kūrybiškumą, turime mylėti vaikus, rūpintis jais, kalbėtis su jais, leisti jiems žaisti ir leisti jiems stebėti tai, ką mes kasdien veikiame. Nereikia versti vaiko mokytis. Reikia leisti jam mokytis.

Pagal Alison Gopnik, New York Times

Visas straipsnis: http://www.nytimes.com/2016/07/31/opinion/sunday/what-babies-know-about-physics-and-foreign-languages.html

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.