Vaikas auga
comments 2

Vaikui septyneri. Koks jis?

tortas7

Kai kurios kultūros, kurių mokymas plačiai paplitęs pasaulyje, žmogaus gyvenimą skirsto septynmečiais. Bene geriausiai Vakaruose juos yra išanalizavęs Valdorfo pedagogikos pradininkas, antroposofas Rudolfas Štaineris (1861-1925). Anot jo, pirmasis septynmetis yra skirtas fiziologiniam kūnui užauginti, todėl vaikui būtina aktyvi veikla, daug žaidimų ir negalima apkrauti jo ankstyvais mokslais, kad neatimtume energijos, reikalingos vidaus organams augti sveikiems. Jam taip pat būtinas glaudus ryšys su mama, kad vaikas jaustųsi pasaulyje saugus, neatsirastų įvairių nepagrįstų baimių.

Kai vaikui iškrenta viršutiniai pieniniai dantys ir jis ranka apglėbdamas galvą geba pasiekti priešingos pusės ausį, jis jau pakankamai subrendęs mokytis. Čia prasideda pirmasis lūžis. Vaikui parūpsta estetinis grožis, jam taip pat smalsu įvairūs dėsniai, taisyklės, artimą ryšį perima tėtis. Astrologai teigia, kad šiuo periodu žmogų valdo Merkurijus, kuris atsakingas už bendravimą, tačiau bendravimas apima ir kai kurias ydas – melavimą, išsisukinėjimą, vogimą. Dar šiuo etapu labai svarbūs vaiko jausmai – jeigu jis bus nuolat tramdomas, baudžiamas, auklėjamas autoritariškai, gali sugadinti šiame septynmetyje besivystančias kraujotakos ir kvėpavimo sistemas ir vidutiniame amžiuje patirti insultą, astmą ir pan.

Keičiantis septynmečiams žmogus tarsi gimsta iš naujo, todėl kai kurie procesai ir klaidos gali kartotis.

Labai aiškaus lūžio su vyresnėliu nepastebėjau, bet kai dabar žiūriu atgal, gal vis dėlto ir buvo.

Dantys jam iškrito žiemos pradžioje, nesulaukus šešerių su puse. Tuo laikotarpiu jis tikrai atrodė styptelėjęs protu, ėmė daug smarkiau domėtis akademinio pobūdžio užduotimis, sudėtingais mąstymo žaidimais, darželis tapo nebe toks įdomus. Deja, mokyklos pradžia yra tik viena – rugsėjį. Patyliukais meldžiausi, kad tik neužliūliuotų jo darželinis lengvumas, kad būtų dar to pasiryžimo imti mokslų jautį už ragų atėjus mokyklos metui. Vis dažniau kyšteldavau jam kokias pasirengimo mokyklai pratybas ir jis vis su didesniu uolumu jų imdavosi.

Jo mintys dažnai skambėdavo taip protingai, kad kitąkart pasielgus vaikiškai naiviai mane tiesiog apimdavo pyktis: „Kaip taip galėjo? Negi jis nesupranta?“ Labai buvo sunku persilaužti – matyti gana brandų vaiką, bet suvokti, kad jis gali padaryti lygiai tokią pačią nesąmonę, kaip trimetis, ir tai yra visiškai normalu.

Taip pat išryškėjo atsisukimas nuo savęs į kitus – savo nuomonę, įsitikinimus, taisykles ėmė primetinėti kitiems. Tiesiog nesupranta, kad kitas gali galvoti kitaip, nežinoti tų pačių dalykų ar taisyklių kaip jis. Mano, kad jeigu jam yra kažkas savaime suprantama, tai ir kitiems tai turi būti savaime suprantama. Tada pyksta, karščiuojasi ar stebisi, kad kitas elgiasi kitaip.

2015-09-25 musu mokykla

Vis dėlto didysis lūžis buvo mokykla. Nauja dienotvarkė ir kita aplinka jam nekėlė tiek rūpesčių, kiek pats naujas statusas: aš dabar pirmokas, tai man jau tikriausiai nedera žaisti su žaislais, o lietui lyjant eisiu be striukės, nes juk aš dabar jau rimtas vyrukas.

Savarankiškumo jam netrūko, nes nuo pat mažumės savo daiktais, reikalingais į darželį, rūpinosi pats (turiu omeny, kuprinę su gertuve ir užkandėle bei kepurę pagal sezoną). Taigi kai supirkom mokyklinius daiktus ir jie išsiskirstė kas į klasę, kas į kuprinę, kas į stalčių, daugiau tėvų kišimosi ir neprireikė. Žinoma, aš būčiau norėjusi, kad jis būtų pranešęs, jog pratybų aplankalai netinkami, ir nusinešęs naują dėžutę guašui, kai originali suplyšo, bet visus „buitinius“ reikalus sprendė pats ir buvo savo sprendimais patenkintas.

Tačiau išlindo visokiausios baimės – nepatenkintas mamos alkis iš pirmojo septynmečio. Jau seniai supratau, kad pirmagimio kūdikystės laikotarpiu man, žaliai mamai, labai stigo meilės, atidumo ir kantrybės, ir dabar gaunam tą bumerangą įvairiausiais pavidalais. Taigi pirmą pusmetį buvo baimė eiti vienam į mokyklą, nors ji yra kitoj gatvės pusėj ir gatvę jis pereiti puikiai moka. Paskui atsirado baimė nepavėluoti į pamokas, tad pradėjęs eiti savarankiškai, susiruošdavo kuo skubiausiai ir nuskuosdavo pusvalandžiu anksčiau. Negalėdavo pasilikti namuose nė kelioms valandoms vienas, nors būdamas šešiametis pasilikdavo ir pusdieniui. Dar turėjo (ir tebeturi) baimę įeiti į mokyklą ne laiku, pvz., popiet, nes tada budintis griežtai paklausia: „Kur eini?“, ir eiti į tualetą „ant didelio“, nes gėda iš klasės pasiimti tualetinio popieriaus, o tualeto „būdelės“ neužsirakina…

Prie to dar prisidėjo didelis emocinis nuovargis nuo triukšmo, nuo pykčio, kad kiti nesilaiko tokių taisyklių, kokias žino jis, nuo nepasiteisinusių draugysčių, tad po pamokų stengdavaus būti namie ir sotinti meile – sėdėdavom ir sėdėdavom apsikabinę, kol jausmai nurimdavo, kalbėdavomės, o kartais, kad lengviau būtų atsipalaiduoti, pradžiai sušlamšdavom po šokoladinį saldainį ar išsivirdavom kakavos.

Ir kalbėdavom, kad žmonės yra skirtingi. Jeigu kažkas nepatinka, reikia kelti tą klausimą, aptarti ir susitarti. Jeigu kažko tikiesi, reikia to paprašyti, pasikalbėti apie tai prieš įvykstant veiksmui. Taip pat apie tai, kad būtų normalu bijoti budinčio, jei darytum ką nors blogo. Ar tu darai ką nors blogo? Eini ką nors sudaužyti, vogti? Ne, tu gi eini į būrelį, taip jam ir pasakysi. Ir kad mama ir tėtis, ir visi tavo klasės draugai, ir net mokytoja – visi daro „kaku“ ir daro tai tualete. O anądien netgi mačiau X, kai ji pasiėmė tualetinį popierių iš lentynos, atsivyniojo ir išėjo iš klasės. Neatrodė, kad jai būtų gėda. Juk daryti „kaku“ tualete yra normalu…

Šeimoje, sakyčiau, jis tapo drąsesnis. Nors apie septintuosius metus, anot psichologų, tai turėtų keistis, bet mūsiškis vis dar mano, kad tėvai viską išmano, viską žino. Tačiau mėgsta pasiūlyti savo dienotvarkes, savo problemos sprendimo būdus ir papriekaištauja, jeigu su juo buvo pasielgta nesąžiningai, tėtis ar mama leido sau daugiau nei turime apsibrėžę namų taisyklėse. Ir reikia pripažinti, kad jis – teisus. Nors išgirsti pastabą – nesmagu, bet džiaugiuosi, kad jis turi drąsos pastovėti už save ir daro tai ganėtinai civilizuotai: ne bukais kaltinimais, emocijų audra, bet argumentais.

Argumentus ir paaiškinimus myli labiau už viską. Visuomet stengiasi analizuoti situacijas, bet, žinoma, svetimas mato geriau nei savo. Dažnai pasiduoda pykčiui ir įniršiui, kuris dažnai perauga į trimečiams būdingą pykčio priepuolį, kai ilgai šaukia ir draskosi lyg nesavas. Ir aš vis mąstau, kiek tai yra normalu šiame amžiuje, o galbūt reiktų psichologo pagalbos. Iš tiesų, ką randu daugelyje šaltinių, ir kam iš visos širdies pritariu – septynmetis yra blaškomas įvairiausių emocijų, dažnai prieštaringų, tad labiausiai jam reikia tiesiog tėvų paramos, supratimo ir daug šilumos. Tad vadovaujuosi šia mintim:

vaikui sunku

Pradėjęs naują septynmetį jis ir vėl kūdikis – labai daug rėkia, o kad nerėktų, jam tiesiog reikia mylinčių tėvų artumo. Viliuosi, jog tai yra galimybė užlopyti pirmojo septynmečio meilės stygių, ir labai nerimauju, kas bus, jei vis tik nepavyks.

Psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė teigia:

„Labai lengva įžeisti septynmetį, palaužti jo savigarbą, o neteisybės jausmą jis prisimins labai ilgai. Savigarbos jausmas ir orumas šiame amžiuje labai trapus. Labai lengva pažeisti orumą, palaužti vaiką, kuris pradės nepasitikėti savimi: susigūš, užsisklęs savyje ir negalėsime prakalbinti, o jis tols nuo mūsų.“

Tam visiškai pritariu. Kai jis ką nors vaikiškai supostringauja, negali susijuokti, nes bet koks šypsnys po jo žodžių jam reiškia, kad iš jo žodžių šaipomasi, o jis pats laikomas visišku kvailiu. Arba kai jis pasiūlo neprotingą planą ir pasakai, kad taip daryti netinka, jis pasijunta visiškai sutriuškintas, tarytum mums visiškai nesvarbi jo nuomonė nei jis pats. Viską priima kaip asmeninį pralaimėjimą. Kitais kartais jaučiasi baisiai kietas skriausdamas kitus. Bijau, kad tai jau paauglystės ragai ir nagai, bijau, kad tai iš kūdikystės patirčių atėjęs savivertės nejautimas, ir tik R. Bačiulytė suteikia vilties, kad tai tiesiog toks etapas. Todėl stengiuosi kuo dažniau sakyti:

vaikui reikia girdeti7+

2 Comments

  1. Akvilė says

    Labai labai įdomus straipsnis, ačiū. Pati ryškių pokyčių, kai mano mergaitėms vasarį suėjo 7-eri, nepastebėjau, – manau, kad jie man su trenksmu bumtels nuo rugsėjo 1, kai jos eis į pirmą klasę 🙂 Bet buvo labai įdomu paskaityti.

  2. Laura says

    Patiko jūsų įžvalgos ypač apie pirmoko reikalus. Žiūrėsim kaip bus mums rugsėjį, o kad jie septynerių pasikeičia tai tikrai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *