Minint Pasaulinę žindymo savaitę net keliose vietose mačiau šmėkštelint mintį: žindymas yra natūralus, tai kodėl daugeliui neišeina savaime?
Bandžiau vienur diskutuoti, kad labai daug lemia aplinka. Mes jau nesame tos laukinės moterys, kurios viską žino savo primatiškomis smegenimis. Mes – labai sukultūrėjusi rūšis, kuriai reikia instrukcijų net tam, kaip laikyti tą mažulytį gležną naujagimį ir kaip jį apsikakojusį nuprausti. Mus labai veikia tos visos instrukcijos, dienotvarkės, laikrodžiai, mililitrai, gramai, kurie greičiausiai buvo kurti tam, kad viskas būtų paprasčiau, bet dažnai dabar nuo to tampa tik sunkiau – nes reikia trūks plyš į visus tuos laikrodžius, gramus ir kita įsisprausti!
Čia dar prisideda reklaminis fonas su tyliai miegančiais angeliukais baltuose pataliukuose ir pasidažiusiomis nepriekaištingų formų atsipalaidavusiomis mamomis. Jos lengvai žongliruoja buteliukais, čiulptukais ir sauskelnėmis, o jų gyvenimas su kūdikiu – lyg cukruota pasaka. Kai pamatai paskui savo kruviną, subliuškusiu pilvu realybę, kurią dar vienas nekontroliuojamas veikėjas nuolat puošia tai kakučiais, tai apvirškintu pienu ir nežinia ko vis rėkia, gali ir silpna pasidaryti. Ar nekyla minčių, kad kažką ne taip darau? Matyt, tie čiulptukai ir buteliukai tikrai būtini, antraip jokia iš manęs ne deivė, o tik pikta susivėlusi ragana, o taip šiame pasaulyje būti negali…
O čia dar prisideda mamos, močiutės, tetos, kaimynės, draugės ir seserys, bet pirmiausia – medicinos personalas. Žinoma, jos visos linki tik gero, bet negaili tokių pastabų kaip „ką tu čia primaitinsi su tokiais papais“, „nemarink badu vaiko“, „nesikankink, pailsėk“, „aš tai neturėjau pieno“, „pamatysi, tuoj mastitas ir baigsis čia viskas“ ir t. t.
Tai kuris iš tų dalykų veda į sėkmingą žindymą? Na, tokį „savaime“? Moteris turi būti geležinių nervų ir šalto proto, kad atsilaikytų prieš visą tą spaudimą ir neigiamas nuomones ir drįstų žindyti po gimdymo bei tęsti po to. Ir tos moterys nusipelno karščiausių ovacijų ir didžiausio glėbio gėlių!
Bet dar norėčiau grįžti prie to „savaime“. Kodėl staiga žindymas turėtų būti savaime? Ar ką nors išvis šiam pasauly turim savaime?
Natūralu, kad žmogus yra sveikas. Gimsta daugeliu atvejų jis sveikas, bet ar ta sveikata yra nuo pat gimimo iki mirties ir tiesiog savaime? Neištinka nei sloga, nei gripas, nei vėžys, esam vat sveiki kaip ridikai ir tai yra savaime, nes būti sveikam – natūralu?
Artėjant prie motinystės, gimdyti yra natūralu. Tai kodėl beveik visos moterys važiuoja gimdyti į ligoninę, o nemano, kad pagimdys pačios tiesiog savaime (nors taip tikrai turėtų galvoti šiaip jau)? Na, gal dėl to, kad savaime nieko nebūna. Mes vaikštome savo valia ir pastangomis, eiti pavargstame, kartais skauda kojas, kartais jas užsigauname ar susižeidžiame. Mes valgome rinkdamiesi produktus ir patiekalus, nes kitaip skauda pilvą, viduriuojame ar vemiame. Visi procesai reikalauja pastangų, visur kartais kyla kliūčių, bet mes jas įveikiame ir toliau vaikštome, valgome. Susirgę rūpinamės savimi labiau, gydomės savo pastangomis ar kreipiamės į gydytoją. Tai kodėl žindyti turėtume tiesiog savaime?
Moterys, ne, žindymas nebūtinai bus sklandus savaime. Nebijokite, jeigu skauda spenelius, užčiuopėte guzą, jūsų speneliai įdubę, vaikas neima krūties, svoris auga per mažai, visą naktį rėkia ir t. t. Neturi viskas būti idealu ir jūs niekuo nesat prastos, jei kas nors nepavyksta. Tai tik ženklai, kad reikia žindymui skirti daugiau dėmesio ir jei per dieną ar kelias nepavyksta susitvarkyti pačiai, kreiptis patarimo į specialistus: vaiko gydytoją, akušerę, mama-mamai savanorę, La Leche lygos žindymo vadovę, IBCLC. Ir kreiptis nėra nieko gėdingo. Kaip einate pas gydytoją dėl nesibaigiančios slogos ar kviečiatės gydytoją į namus, kai apima smarkus gripas, taip ir žindymo specialistės yra pasiruošusios jums padėti įveikti pasitaikančias kliūtis.
Skaičiau vieną Lietuvoje darytą tyrimą. Ten klausė mamų, ar jos žindydamos susidūrė su kokiais nors sunkumais. Didžioji dalis sakė, kad ne. Kitas klausimas buvo, dėl ko nustojo žindyti nesulaukusios PSO rekomenduojamo vaiko amžiaus. Tokia pat dalis sakė dėl to, kad baigėsi pienas. Iš to panašu, kad moterys kartais net ir nesupranta, patiriančios žindymo sunkumų… Spėčiau, kad vėl dėl to, jog kūdikį atrodo normalu auginti su buteliuku. Juk toks yra itin dažnas kūdikystės simbolis!
Vis tik tikrasis kūdikystės simbolis turėtų būti mamos glėbys ir krūtis. Nes tai – natūralu. Ir jei nepavyksta savaime pirmą pusmetį maitinti tik krūtimi, o paskui tęsti žindymą primaitinant iki dvejų metų ir ilgiau, yra žmonių, kurie mielai jums padės įveikti sunkumus, dažnai net nemokamai.