Būti tėvais, Vaiko ugdymas
Leave a comment

Kaip užauginti laimingą žmogų?

Visų tėvų tikslas – kad vaikas užaugtų laimingas. Tačiau realybėje, kasdienybėje, ar susimąstome, kaip tą laimę kurti ir kiek mūsų vaikas iš tiesų laimingas?

Stabdant netinkamą ar mums nepriimtiną elgesį nėra kada galvoti apie stabdymo metodiką ir kokį poveikį tai daro ateičiai. Norisi, kad tai liautųsi čia ir dabar, ir priklausomai nuo mūsų emocinės būklės, kartais pateisinami ir labai radikalūs auklėjimo būdai. Juos verta vadinti „auklėjimo“ būdais, nes emocijoms nuslūgus greičiausiai suprantame, kad nieko gero tuo nepamokinome, o jei kas būtų matęs tą sceną iš šalies, būtų labai labai gėda.

Jei turite minutėlę ramiai pagalvoti apie auklėjimą, kviečiu perskaityti ir apgalvoti tolesnes Sarah`os Ockwell-Smith mintis. Ji kreipia mus vaikų auklėjimą priimti kaip pagalbą vaikui kopti Maslow piramide aukštyn.

Lekt. T. Petraičio skaidrė

„Pradedant piramidės apačia, pirmiausia reikia, kad būtų patenkinti vaikų fiziologiniai poreikiai ir kad jie jaustųsi saugūs. Fiziologiniai poreikiai, tokie kaip maistas, vanduo, pastogė ir drabužiai, yra patys elementariausi tam, kad išgyventume. Saugumas kalba apie tai, kad vaikas jaustųsi apsaugotas nuo pavojų ir skriaudos. Tik kai šie du poreikiai patenkinti, galime judėti prie meilės ir priklausymo, o paskui prie pasididžiavimo savimi. Vaikai turi įgimtą poreikį būti mylimi ir jaustis šeimos dalimi. Priklausydami ir jausdami rūpestį, jie ne tik kuria pasididžiavimą savimi, bet ir savigarbą, o tai padeda gerbti ir kitus. Kai visi šie poreikiai patenkinti, vaikas gali išnaudoti visą savo potencialą ir tapti tokiu žmogumi, kokį išauginti tikisi tėvai (savirealizacija).

Iš Maslow piramidės matome, kad auklėjimo metodai, kurie remiasi gėdinimu ar bausmėmis socialiai atskiriant (pvz., pertraukėlės, kėdutė, išvarymas į savo kambarį), negali vesti į savirealizaciją. Neįmanoma pasiekti piramidės viršūnės išėmus dvi jos dalis. Meilė, priklausymas ir pagarba yra gero auklėjimo pagrindas; o pamatas – pasididžiavimas savimi: jo kūrimas, o ne naikinimas.“

Sarah Ockwell-Smith „Gentle Discipline“, p. 23-24 (TarcherPerigee, New York, 2017)

Šiandien aš suprantu, kad tokie tradiciniai „auklėjimo“ būdai, kaip pliaukštelėjimas per subinę ar kitur, gėdinimas, pajuoka, šaukimas, žemina mažąjį žmogų ir verčia jį jaustis nesaugiai – didysis žmogus, kuris turėtų jį saugot ir globoti, staiga kelia jam grėsmę. Išsiuntimas į kitą kambarį ar grąsinimai iškraustyti iš namų kerta priklausymo giją, rėksmingi „kodėl taip padarei“, „ką čia dirbi“ ir pan., galutinai sutrypia meilę – manęs čia nieks nesupranta. Taigi užuot auginę žmogų, mes jį bloškiame nuo piramidės laiptų žemyn, tikėdamiesi, kad iš tiesų iš jo darome žmogų.

Sudėtinga, bet turint minty aukščiau išdėstytas mintis, ir gebant stabtelti prieš išsiveržiant ugnikalniui, kaip sako Daniel J. Siegel, mes galime į netinkamą vaikų elgesį nereaguoti kaip į asmeninį įžeidimą ar pažeminimą, o ramiai ir su meile priimti gilumines blogo elgesio priežastis, padėti jas įsivardyti mažajam žmogui („tu labai susinervinai“, „jis tave įskaudino ir tu nori atkeršyti“, „tu nežinai, kas čia bus, ir dėl to labai bijai“, „tu pavargai nuo šito triukšmo“ ir t.t.), apsikabinus ar paėmus už rankos išbūti kartu iki nusiraminimo, ir abu jausitės palipę piramide aukštyn, daugiau suprantantys, daugiau galintys ir labiau mylintys vienas kitą, taigi ir laimingesni.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *