Būti tėvais, Vaiko lavinimas
Leave a comment

Knygų mugės įspūdžiai

Po truputį leidžiu sau pripažinti, kad esu giliai įklimpusi į tėvystės/motinystės temą ir net toks renginys kaip Vilniaus knygų mugė man reikalingas tik tam, kad pasklaidyčiau vaikiškų knygų naujienas. Kelerius metus mugėje nebuvau. Dangsčiausi mažais vaikais ir siautėjančiais virusais, bet iš tiesų galynėjausi su nenumaldomu noru viską susipirkti. Kuo toliau, tuo labiau mano pirkimai racionalėja. Riboju save iš anksto nusistatydama išleidžiamą sumą ar knygų vienetus, galvodama apie lentynų skaičių namuose, o labiausiai – ar šis leidinys kokybiškas tiek forma, tiek turiniu, ar turi išliekamąją vertę, bei ar užkabins kurį nors konkretų mūsų namų skaitytoją, kokia proga, kokiu metu tai bus skaitoma.

Žinau, kad mano knygų skonis dažnai prasilenkia su mase, bet tuo pačiu manau, kad kai kurie leidiniai galbūt lieka netyčia nepastebėti, tad mielai kalbu apie tuos, už kuriuos nuoširdžiai sergu. Ir kai matau tokią knygą kaip „Brunas“ (Nadia Terranova ir Ofra Amit, vert. T. Gudelytė), verkiančią nereikalingų dėžėje už 2 eurus, tai plyšta širdis, o kai išeina kelintas tiražas „Sibiro haiku“ (Jurga Vilė ir Lina Itagaki) – strikinėju iš laimės.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“

Linos Itagaki minkštos komiksinės iliustracijos šįmet sugulė į dar vieną puikią knygą – „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“ (Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė, Lina Itagaki). Turėjo būt gražus pristatymas su tikroviškų rūmų gyventojų pasirodymu – vienas labiausiai lauktų šios mugės renginių, bet nebebuvo jėgų dalyvauti, tik autografus ant knygos susirinkau. Knygos leidykla „Tikra knyga“ šįkart tikrai džiugino. Atrodė atsikračiusi mažaverčių leidinukų šleifo ir drąsiai stovinti su 100% šauniomis knygomis. Iš jų dar įsigijau „Maži eilėraščiai mažiems“ (Marius Marcinkevičius, Rasa Jančiauskaitė). (Autorius ar tik nebus užkietėjęs žvejys?… 🙂 )

Tokia pat šauni pasirodė naujos leidyklos „700 eilučių“ pristatoma leidinių kolekcija. Imk bet kurią knygą, neprašausi. O staiga išdidėjusios „Debesų ganyklos“ ar per pusę salės išsikėtojusi „Nieko rimto“ – tikra vaikų „Alma littera“ – jau leidžia tiek, kad, rodos, varo labai nesirinkdamos…

Prie savo favoritų dar paminėsiu knygyną-arbatinę „Raštinė“. Knygos vežamos iš užsienio, neturi lietuviškų tekstų, bet yra reto nuostabumo: nematyto turinio, mirgančiais, judančiais, iššokančiais paveiksliukais ir t. t. „Raštinė“ – antra mano mėgstamiausia knygų vieta po Valdovų rūmų parduotuvėlės, kai norisi ko nors ypatingo…

Kristina Savickytė – Damanskienė, Indrė Pavilonytė, Martynas Pavilonis, Marius Poškus, Jurgita Smiltė Jasiulionė

Knygų mugės pagrindinėje salėje dar sutiksi didžiąsias leidyklas, kurios tarp kitų turi ir vaikiškų knygų arsenalą. „Alma littera“ pokalbyje „Kaip knyga gali lavinti vaikų emocinį intelektą?“ pristatė kelias vaikiškas knygas, kalbančias apie emocijas ir jausmus. Čia buvo „Marmių“ autoriai Indrė ir Martynas Paviloniai, pasakojantys, kad vienoje savo knygoje moko neturėti išankstinių nuostatų, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo bloga ir baisu, gali būti visai miela, o tai kas nepažįstama ir netelpa į normas, gali praturtinti. Kitoje – kad patys esam savo likimo kalviai, renkamės patys, negalim visko tikėtis iš aplinkos. Taip pat drąsina vaikus nebijoti savo idėjų, nes galbūt jų sprendimai yra dar geresni nei suaugusiųjų. Juk nei tėtis, nei mama nėra tobuli, negali ir neprivalo visada pateikti teisingus atsakymus. „Marmiai“ apdovanoti už iliustracijas, tačiau pasakojimo turiniu paskaitinėjus nepasirodė ypatingi.

Kalbėti apie emocijas iš esmės tinka bet kuri knyga, nes visada veikėjai kažkaip jaučiasi, kažkaip dėl to elgiasi. Jiegu tai aptarsite su vaikais – štai tau ir emocinio raštingumo ugdymas. Tačiau visgi emocinis raštingumas yra dalykas, kurio mes patys, tėvai, dažnai stokojame, tad norisi kokių špargalkių.

Man patiko Mariaus Poškaus knyga „Ką aš jaučiu“. Gyvai pavartyti taip ir nenučiupau, tačiau įgyvendinimas padaryti knygą dvipusę, iš vienos pusės pavardinti malonius, iš kitos – nemalonius jausmus, o juos pačius pavaizduoti atitinkamų formų ir spalvų „monstriukais“, man pasirodė labai patrauklus. Autorius džiugiai pasakojo, kad šį jausmų žinyną kūrė savo sūnui ir tik paskatintas draugų padarė tokį viešą ir išdirbtą leidinį, aprobuotą psichologo. Tikiuosi, Marius susilauks dar vaikų ir tada padarys naują versiją su atverčiamais paveikslėliais, nes mažiesiems daug įdomiau čiupinėti ir ieškoti paslapčių, nei tiesiog žiūrėti. Sukurti personažai tokie smagūs ir gyvybingi, kad tikrai norisi daugiau nei 2D formato.

Jei ieškosit knygų apie emocijas, pokalbyje pristatytosios nėra stipriausios šioje srityje. Kur kas prasmingiau kalbėti apie Trace Moroney seriją su kiškučiu „Kai jaučiuosi…“ (anksčiau leido dabar jau užsidariusi „Educata“, bet šviežiai perleido „Baltos lankos“) ir tų pačių „Baltų lankų“ naujieną su vienaragiu – „Mano jausmai“ (Aurélie Chien Chow Chine, vert. D. Pleskevičienė). „Baltos lankos“ vaikams leidžia nedaug, bet kone kiekviena knyga verta dėmesio. Paskutinė pirkta jų knyga – „Pakas. Tegyvuoja rokas (Magali Le Huche, vert. K. Žukaitė). Kad vaikiškoje knygelėje būtų tokios kokybės garsas ir tokia vertinga muzika, man dar neteko matyti.

O kas leidžia apie tėvystę? Prieš dešimt metų šios temos knygų buvo vos keletas. Kokios dvi masinio vartojimo, pvz., Vingras, ir kokios keturios labai nišinės, pvz., apie pribuvėjystę ar valdorfo metodikas. Tyliai inkštei, kad nėra kaip šviestis, kažkas siųsdavosi vieną kitą užsienietišką, o dabar tų knygų tiek apstu, kad ir galva sukasi. Džiaugiuosi vis, kad be kelių klaikių, dauguma išties geros. Čia žiba, manyčiau, „Briedis“ ir „Vaga“. O štai mugėje „Alma littera“ pristatinėjo Gabrielės Germanavičienės „Dėmesingą tėvystę“ – buvimą tėvais per įsisąmoninimo praktikas, dabar gana madingą „mindfulness“.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „dėmesinga tėvystė“

Autorė kalbėjo gana abstrakčiai, gal nenorėdama per daug išduoti knygos turinio, tačiau mindfulness praktiko, pokalbio moderatoriaus Pauliaus Rakštiko ir svečio Ugniaus Leimonto įžvalgos bei patarimai buvo verti dėmesio. Mane įtikino, kad net ir rūpesčių pilnoje kasdienybėje vis dėlto įmanoma išlikti ramiam ir pasidžiaugti akimirka. G. Germanavičienė patarė pradėti nuo 3 minučių praktikos: sustok, pakvėpuok ir žaisk. Visi savyje turime vidinį vaiką, sakė ji, ir jeigu neleidžiame jam išsižaisti, pasimėgauti, patirti meilės, jis gali imti krėsti nemalonius pokštus, visai kaip dėmesio pritrūkę dvimečiai trimečiai mūsų vaikai.

Išsigandau, kad toje pačioje „chebroje“ – ir psichologė Ramunė Murauskienė. Visgi jos griežtas tonas ir siauros pažiūros lyg ir neišsiliejo iš ribų ir nieko neįskaudino. Ji antrino autorei, raginančiai keistis, kad priimtume save tokius, kokie esame. Kad suprastume, kad esame pakankami, ir neleistume savo jausenos lemti kitiems: ką kiti pagalvos, kokia ar koks aš turiu būti ir pan. Net kai indai neplauti, drabužiai neskalbti ir valgyti nepadaryta, esam pakankamai geri.

Autorė taikliai apibūdino tapsmą pasitikinčiais tėvais:

kai esi šviežias tėvystėje, nežinai, ką daryti, labai norisi taisyklių. Tačiau kai išaugi iš tų visų taisyklių, tada ir prasideda tikroji meistrystė.

Dar buvau vienos iš savo sekamų tinklaraštininkių „Pterodaktilis“ knygos pristatyme. Ji – ne tik trijulės mama, bet ir sociologė ir iš tų patirčių bei tyrinėjimų parašė knygą „90-ųjų vaikai tampa tėvais“. Gaila, iki mugės dienos ji dar nebuvo išspausdinta ir neradau niekur, kur būtų galima žvilgtelti vidun, bet žinant autorę, tekstai turėtų būti verti dėmesio, be to, jie šiuolaikiškai praturtinti Ūlos Šveikauskaitės iliustracijomis.

Knygoje Veronika Urbonaitė – Barkauskienė, sako, mėginusi perteikti išsitęsusį tapimo tėvais procesą ir kuo 90-aisiai gimę tėvai yra ypatingesni nei kiti. Mes augome iš pradžių nepritekliaus, paskui pertekliaus sąlygomis, sako ji. Ir šios kartos tėvams būti tėvais yra ypač sudėtinga, nes kiekvienos srities pasirinkimų horizontai – beribiai. Net ir pačią tėvystę linkstama atidėti galbūt dėl to, kad 90-aisiais gimę yra patyrę per daug laisvės ir jiems sunku suvaldyti savo ego.

Pokalbyje dalyvavusi sociologė Milda Pivoriūtė pateikė ir kitokių įžvalgų. Ji teigia, kad šeimos gausinamos vėliau dėl socioekonominių sąlygų: jaunimas kur kas ilgiau dalyvauja švietime, taigi ir vėliau stabiliai įsidarbina, todėl vėliau susikuria gerbūvį ir šeimą kuria natūraliai vėliau. Ji taip pat pasidomėjusi tėvyste JAV ir pastebėjusi, kad šiuolaikinės moterys jaučia, jog būti tik mama – nepakanka. Jos pradeda rašyti tinklaraščius, knygas ar vesti mokymus, kad kažkaip įprasmintų tą buvimą mama, padarytų jį akivaizdžiai vertingą.

Veronika nenorėjo su tuo sutikti. Nesutinku ir aš. Man regis, mamos ima rašyti tinklaraščius norėdamos pasidalinti nauja patirtimi, sulaukti palaikymo dalykuose, kurių anksčiau nedarė ir nepatyrė. O paskui galbūt tai išsivysto į kokį nors ekspertiškumą ir kodėl tuomet nepavertus to ekonomine nauda: knyga, seminarais ar vaikų darželiu.

„Pterodaktilio“ ir „90-ųjų…“ autorė šiuo metu dar rašo ir disertaciją, tik labai nustebino, kad visai ne iš motinystės temos. Sako, nenorinti savo patirčių taip visiškai išpreparuoti iki mokslinio darbo. Tegu lieka ir šiek tiek romantikos.

Veronika Urbonaitė – Barkauskienė

Pokalbis su autore LRT eteryje

Beje, labai dėkoju šiuolaikinėms technologijoms ir už jų slypintiems žmonėms – daug susitikimų transliavo LRT ir 15min, visą tai ir dabar dar galima peržiūrėti ir pasijausti sudalyvavus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.