Būti tėvais, Vaiko ugdymas
Leave a comment

Karantino veidai

Praėjo mėnuo, tiek užtenka naujiems įpročiams susiformuoti, taigi jau įpratome niekur neiti, nieko nepirkti, naujienas sekame be didesnio nerimo ir jaučiamės jau labiau atsipalaidavę, net šiek tiek nuobodu. Turbūt dėl to atsipalaidavimo ir nuobodulio vos atidarius kelias parduotuves, žmonės tuoj pat sugužėjo būriais, nusidriekė eilės, į maisto parduotuvę irgi kartais einama šeimomis, tarsi pramogauti. Atsigauna daiktų dalijimosi ir prekių iš antrų rankų internetinės platformos. Galvoju, ne tiek iš poreikio daiktui, kaip funkcijai, kiek iš poreikio kokiai naujovei bei paties pirkimo malonumui. Vis tik kažką įsigyti, t. y. gauti mainais į pinigus, yra viena iš laisvės formų, kurių daugelis dabar yra suvaržyta.

Man buvo juokinga pati karantino pradžia. Feisbukas užverstas įvairiausiais nemokamais ištekliais: muziejai, koncertai, paskaitos, sporto treniruotės, garsinės knygos ir t. t. – staiga visi sugalvojo tapti itin išsilavinusiais, sportiškais, o mamos pasišovė būti visų dalykų mokytojomis, edukacijų ir pramogų vedėjomis. Nenuostabu, kad po pirmosios darbo savaitės pasirodė virtinė pervargusių tėvų skundų.

Nemažai jų skundėsi mokyklos sistema ar labiau jos nebuvimu. Norėjosi kaip į mokyklą – vienų durų, iki kur palydi vaiką, o paskui jau pats kapanojasi, kol vakare vėl pargrįžta namo. Tačiau vienam mokytojui tiko Tamo, kitam – Zoom, trečiam vėl kokia nors kita platforma. Ir tai man pasirodė visai normalu. Tos sistemos ar atskiri prisijungimai toje pačioje platformoje – lyg skirtingi kabinetai. Anglų ir lietuvių mokytojos dirba paprastose klasėse, bet kiekviena jų turi savo kabinetą, chemijos mokytojai reikia klasės su traukos spinta ir visokiom kolbelėm bei regentais, fizinio mokytoja išvis dirba salėje. Kodėl jie internete turėtų būti vienodose aplinkose? Tuo pačiu mažėja ir sistemų apkrovimas.

Daug blogiau man pasirodė mokytojai. Vos uždarius mokyklas ėmė kikenti, kad štai dabar tėvai pamatys, kokį iš tiesų jie sunkų darbą dirba, džiaugėsi, kad mokytojo prestižas išaugs kaip ant mielių. Džiugu, kad atsirado mokytojų entuziastų ir pagalbos ranką ištiesusių įmonių, kurios staigiai ėmė organizuoti įvairiausius mokymus, kad prasidėjus nuotoliniams mokslams pedagogai būtų pasirengę naudotis technologijomis ir įvairiais įrankiais internete. Nors dauguma mokytojų nuoširdžiai dėkojo už pagalbą, nemaža dalis burbėjo, kad nieko naudingo nesužinojo, o buvo ir tokių, kurie pareikalavo pažymėjimų, jeigu jau klauso šito webinaro! (Viena iš mūsų švietimo grimasų, kad mokytojai eina į tobulinimosi kursus ne todėl, kad siekia tobulėti, o todėl, kad jiems reikia susirinkti pažymėjimus, jog išklausė x valandų mokymų…)

Realybėje nuotolinis mokymas tik išryškino ir taip esančius skaudulius ar šviesulius. Yra mokytojų, kurių prestižas nuostabus nelaukiant 2025-ųjų, o yra tokių, kuriems ir valstybinės prestižiškumo programos nepadės… Privačiose mokyklose daug daugiau proaktyvumo, todėl viskas daug greičiau susistyguoja ir šių mokyklų kolektyvai dar gali padėti ir kitiems, o valstybinėse mokyklose laukiama, kol kas nors ką nors nuspręs, paskui daroma pagal juodu ant balto surašytą sprendimą ir nė klypt į šoną… Išryškėjo ir tai, kad daugybė mokytojų yra techniniai beraščiai. Ne tik kad neturi supratimo, kaip veikia internetas ir bendravimo jame platformos, bet net ir rišlaus sakinio prisėdę prie kompiuterio suformuluoti negali. Karantinas – puikus laikotarpis visiems pasitempti. Ir turbūt reikės peržiūrėti mokyklines IT programas, nes per šiuos kelis mėnesius vaikai bus „išėję“ visos mokyklos kursą ir daugiau…

Grįžkim prie namų ir šeimos. Vis dėlto sudėtinga susivokti, koks turėtų būti tėvų vaidmuo vaikų moksluose. Austėja Landsbergienė teigia, kad penktokai ir vyresni jau turėtų turėti pakankamai atsakomybės imtis savo mokslų savarankiškai. Tuo tarpu pradinukus ir priešmokyklinukus reiktų kiek labiau pakuruoti, neįsispraudžiant į griežtus laiko rėmus.

Teisinga A. Landsbergienės duota proporcija – 70:30. Anksčiau mūsų gyvenimo 70% sudarė įvairi išorinė veikla ir tik apie 30% dėmesio skirdavom namams, o dabar – atvirkščiai. 70% dėmesio ir laiko suvalgo buitis, maistas, santykiai ir 30% lieka sau: savo darbams ir savo malonumams. Eidami į darbus didžiąją laiko dalį būdavome vienodi: ar darželinukas, ar priešpensininkas – visi vykdydavome išorinio pasaulio užduotis. Dabar, užsidarius karantinui, smarkiai išryškėja mūsų skirtybės, nes namų proporcijos dalyse vieni turi didžiulį veiklų ir atsakomybių tankį, o kiti jaučiasi visai vieniši ir tušti.

Štai Giedrės Čiužaitės pokalbyje su psichologais ir atsiskleidžia trys pagrindinės savitos karantinuotųjų grupės: vienišiai, kurie gali ištobulinti savo darbo procesus ir jų naujai išmokti dalykai padės jiems geriau dirbti ir po karantino. Tačiau darbo krūvis daug didesnis. Galbūt dėl to, kad kelia sau didesnius tikslus, nes be darbo nelabai yra kito rūpesčio, o galbūt jie kompensuoja kolegų, labiau užsiėmusių namuose, darbus. Jei nedirbtų, juos visai užkamuotų vienatvė; šeimos su vaikais, kuriose tėvai, be savo įprastinių pareigų, dar įgyja pedagogo ar mentoriaus pareigą ir kasdienybės rutina apsiverčia aukštyn kojom, kai pagrindiniu fokusu tampa vaikų lavinimas(is), tarp jo įsimaišo poilsio minutės ir namų ūkis, o darbas nusistumdo į dienos paribius arba nusitęsia į naktį. Dažnai ši suaugusiųjų grupė itin pervargusi, nes prisiima itin daug atsakomybės, kuri nesutelpa laike; šeimos be vaikų (arba su pakankamai brandžiais vaikais), kur abu pasiskirstę buitį, gali ir pakankamai dirbti, ir auginti save, ir puoselėti, tobulinti tarpusavio santykius.

Nedaug pasikeitė mamoms, kurios ir taip būdavo namuose su vaikais. Jeigu jų vyrai labiau išorinio pasaulio veikėjai, joms kasdienybė galbūt pasunkėjo arba atsirado daugiau progų pasipykti. O jei vyras šeimyniškas, tai buitis smarkiai palengvėjo ir rūpinimosi vaiku (-ais) mažiau.

Bet jeigu vis dar reiktų kokios nors pagalbos susivokti, kas ir kaip, pasinaudoti jau esamais veikiančiais modeliais, daug išminties yra PVC sukurtuose filmukuose. Tačiau šitiek išgyvenus jau viskas nusistovi ir ima atrodyti normalu, grįžta daugmaž į ankstesnes vėžes tik kitomis formomis. Aš supratau, kad internete visko vyksta ne ką mažiau nei realybėje ir visur suspėt tiesiog neįmanoma. Ir prognozuoju, kad švelnėjant karantino sąlygoms vėl kils streso ir susierzinimo banga – vieni bus nepatenkinti pokyčiais, kuriems ir vėl stigs aiškumo bei logikos, kiti gi užsigrauš, kad taip ir neužsiaugino raumenų ar neperskaitė tos krūvos knygų, o karantinas šit ims ir baigsis.

Memai – iš internetų, viršelio nuotrauka – iš Klaipėdos rajono savivaldybės svetainės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.