Šaunu leist vaiką į darželį – Motinos diena prasideda penktadienį, kai trumpai valandžiukei yra sukviečiamos mamos ir/ar močiutės ir sugraudinamos iki ašarų. Šįkart vaikai deklamavo A. Matučio eilėraštį, tą patį, kurį aš turbūt patį pirmą sakiau savo mamai. Kone visos iš paskutiniųjų tramdėm ašaras, o paskui buvom pavaišintos vaikų gamintais kelių rūšių triufeliais ir ėmėm plačiai šypsotis. Vaikai dar dovanojo pačių pieštas ir užrašytas atvirutes – jetau, kiek visko jie jau moka…

Mamiškasis sekmadienis prasidėjo įprasta buitimi. Manęs namie nieks nesveikina, nes tėtukas mano, kad mamas turi sveikint vaikai, o ne jų vyrai, tad palauksiu, kol vaikai ugdymo įstaigose sužinos, kas yra toji Motinos diena, ir kuriais nors mokykliniais metais sugalvos kaip nors mane pasveikint.

Paskambinau mamai ir sužinojau, kad jai vis dar skauda koją, bet tas netrukdo šiandien lėkti pasižaisti foto studijoje su draugais fotografais, todėl negalės eiti su mumis į kiną. Ką gi, išsiruošėme mudu dviese su vyresnėliu.

„Pasakoje“ šiandien suaugusiųjų su vaikais šventė: vienas vaikas gali atsivesti vieną suaugusįjį nemokamai. O kadangi vaikams iki 3 metų „Pasakoje“ nėra bilietų, tai mudu su Žiogučiu, kuris išdidžiai pranešė kasininkei, kad jam jau 3,5 metų, buvom abu įleisti nemokamai.

Išsirinkom filmą „Tvenkinio paslaptys“. Įdomu visokie vabalėliai, varlės ir laumžirgiai iš arti, bet tokiam žiūrovui kaip mano, užtektų ir pusvalandinės juostos. Panašiai po pusvalandžio jis ir pradėjo sukinėtis, laipioti kėdėmis, zirzenti, kad nori valgyti, kad jau einam, o kai pamatė, kad tokie paprasti norai nepadės – man tai filmas buvo įdomus! – nokautavo nenuginčijamu „noriu sisi“.

Per šį savaitgalį dukart buvau apdovanota šlapiomis jo kelnėmis ir vėl pradėjau mąstyt, kaip „tas nesąmones“ išgyvendint. Paprastai, kai atsitinka viena nelaimė, ji netrukus pasikartoja dar ir dar. Mes susiraukiam, o jis kikena lyg iškrėtęs kokią išdaigą. Dabar galvoju, ko mes pykstam? Priimam tai asmeniškai, tarsi į mūsų kelnes būtų prisisiota. Gal kaip tik vertėtų užjausti jį, kad atsitiko jam tokia nelaimė, nes iš tiesų nemanau, kad jam dėl to smagu. Žinoma, tai, kad jis sako, jog jam šlapios kelnės nepatinka ir liūdna, kad taip atsitiko, nereiškia, kad jis iš tiesų taip mano, nes jis žino, kad taip tiesiog reikia sakyti ir taip reiktų jaustis – tokius dalykus moka gerai. Mes dažniausiai sakom, kad mums liūdna, jog jo kelnės sušlapo, bet ar vaikas turėtų būti atsakingas už mūsų nuotaikas? Norėčiau, kad pavyktų suimt save į rankas ir sureaguot kažkaip kitaip. Ir dar galvoju, gal vis dėlto jo amžiuj dar yra normalu iš pradžių pabandyt ir tik pajutus drėkstančius apatinius apsispręsti eit į tualetą?

Po filmo pasivijome mažąjį broliuką su tėčiu Katedros aikštėje ir nuėjome užkąsti į kavinę. Gavę angliavandenių dozę vaikai pasiuto, tėvai apsipyko, todėl perniek puošiausi – mintis nusifotografuoti lauke su vaikais liko neįgyvendinta. Po dešimt minučių gavau bučkį ir važiavom namo migdyt vaikus.

Po pietų jaunėlis apsivėmė. Atidavė visa, ką per šią nevalgiukų dienelę buvo įsidėjęs į burnytę. Paskui dar kelis kartus, kol galiausiai suviduriavo. Tikiuosi, kad jį sudirgino kavinės vaisių tyrė, o ne kas nors rimčiau, nes ryt esu numačius labai labai lauktą susitikimą su seniai nematyta drauge ir niekad nematyta jos dukryte.

Važiuojant pas uošvius mąsčiau, kas yra iš tiesų vertinga ir svarbu: uždėti vaikui kepurę ar pabūti visiems drauge; turėti atminčiai nuotrauką ar laiku pamigdyti pietų… Vis dėlto labai gaila šio savaitgalio „žemiškų“ praradimų: kažkur parke pamestos vyresnėlio striukės-džemperio ir kavinėj palikto mažylio „Tichės“ butelio su spec. kamščiu, kurį parsivežėm dar iš Čekijos, kur keliavom dar neturėdami vaikų. Paskui dar praradau paskutinius grynuosius, mat mama sustojo degalinėje be piniginės. Na bet šitas praradimas laikinas, iki kito pasimatymo.

Vakare su mama žiūrėjom spektaklį „Ša, kalba mamos“. Bilietus netikėtai laimėjau viename iš feisbukinių konkursų. Iš pradžių norėjo su manim eit tėtukas, bet paskui pasiūlė pasidaryt šventę sau ir savo mamai. Jai gal nebuvo labai sava ta tema, jau viskas pamiršta, likęs tik bendras įspūdis, bet kaip pramoginis vakaras visai patiko. Aš ėjau nusiteikusi „ir ką gi ten parodys?“ ir likau tikrai patenkinta. Spektaklis nėra toks paprastas ir lėkštas kaip „Urvinis žmogus“, jame ne tik juokeliai, bet ir skaudžios motinystės patirtys, na ir kasdieniškos mamiškos situacijos: neužmiegantis vaikas, paskutinis kantrybės lašas, pašliję santykiai su antrąja puse. Pašiepiami kai kurie dramatiški išgyvenimai, atspindimos motinystės klaidos, kai kurie aspektai pernelyg smarkiai sušaržuoti, pvz., vystyklystė ar kūdikių mankšta, bet iš esmės veikia kaip terapinė priemonė „ir kitoms taip būna…“. Ir užjaučiu tas moteris, kurioms ir vaikai, ir buitis vienoms pačioms ant pečių ir tų dviejų rankų. Joms tikrai labai sunku. Na, o auditorija, tikėjausi, kad bus vien jaunos mamos. Bet ne, ji – marga: ir porelės, ir pagyvenusios tetos – kaip bet kokiam kitam spektakly.

Vaikai jau valanda kaip miega, mamos diena baigėsi (sąlyginai – tuoj prasidės naktiniai kėlinėjimaisi), o mano dar tik prasideda. Vėlyvoji vakarienė, kompiuteris, rytojaus ir naujos savaitės planai, nepadaryti šios dienos darbai, nors kelios minutės vyrui, na ir dar vieną sykį įjungsiu skalbyklę ir vėl nueisiu miegot bent valanda per vėlai…