Gavom pranešimą, kad jau atsirado vieta mūsų bandytame namudiniame darželyje, todėl nusprendėm ilgai nedelsti ir šiandien į jį nuėjome. Aš nebūčiau aš, jeigu nepasidaryčiau plano maksimum: planavau, kad palikusi vaiką darželyje nulėksiu į konferenciją „Versli Lietuva„, nes kaip tik šiandien buvo 2 mane dominę pranešimai – vienas iš pačio ryto, o kitas kaip tik prieš pasiimant vaiką. Ne itin palankus išsidėstymas, bet tiek jau to.

Daržiuką planuojam lankyti du kartus per savaitę po pusę dienos, tad norėjau išbandyti, kaip mano vaikis jausis pusę dienos tarp daugybės žaislų ir kelių mielų vaikų, bet be mamos. Nuėjome pavėlavę, nes užgrojo griausmingas dūdų orkestras, kai apaviau guminukus (nes labai lijo ir šlapia), o ne įprastus batelius. Kartkartėm vis pasidūduodami šiaip ne taip pasiekėm darželį, bet mano galvoje mintis buvo viena: tokią ašaringą dieną mums su tuo darželiu tikriausiai nieko neišeis… Bet prie auklytės durų jau turėjau kitą mintį: jeigu sėdėsi ir lauksi džiaugsmingos dienos, ji gali niekada ir neišaušti, o į daržiuką vis tiek anksčiau ar vėliau reikės.

Įžengęs pro darželio duris, vaikis kaip ir anąkart net nenusirengęs puolė prie anksčiausiai ateinančios mergaitės. Šiaip ne taip paskubom palikęs batus ir striukę koridoriuje, nustriksėjo pas ją prie sofos ir ėmė kalbinti, kutenti padus ir baksnotis nosytėmis 🙂 Na ką, kaip ir būtų galima mamai eiti, nors į konferencijos pranešimą praktiškai jau pavėlavau. Bet auklytė nenorėjo paleisti, kol nesusirinks visi vaikai, kad kaskart išgirdęs durų skambutį maniškis nebėgtų tikėdamasis, kad jau atėjo mama. Teisinga mintis! Tačiau paskutinis vaikas atėjo tik 11 val. …

Mano žiogas jautėsi puikiai. Jau žinojo, kur sudėtos įdomiausios mašinėlės ir atnešė man kelias parodyti, o taip tai žaidė su vaikais, truputį atiminėdamas žaislus, bet ne aršiai. Be to, mačiau ir duodant, vadinasi, vystosi normalus bendravimas 🙂 Kai atėjo paskutinis vaikas, su auklyte sutarėm dėl poros valandų ir aliarminio skambučio, jeigu ką. Išėjau. Sutarėm, kad neatsisveikinsiu, dėl viso pikto. Sakė, kažkuriuo momentu maniškis pasigedo mamos, bet sužinojęs, kad „ji greit ateis”, daugiau nebeklausinėjo.

Tuo tarpu aš greitai parbėgau namo, pasidžiaugiau, kad pagaliau gavau pranešimą apie ilgai lauktą siuntinį, užkandau ir išdūmiau į antrąjį mane sudominusį konferencijos pranešimą. Nuvažiavau labai laiku, vis pasitikrindama mobilųjį, ar neskambino auklytė, netgi pakankamai geroj vietoj gavau pasistatyti automobilį, bet… to pranešimo programoje neliko. „Taip jau įvyko”, man paaiškino. Aišku, visaip nutinka, bet jeigu jau skelbi programą internete, tai būk malonus paskelbti ir apie jos pasikeitimus. Internete pakoreguoti – tai ne laikraštyje… Dar ten turėjo vykti mane dominęs ūkininkų turgus, bet to turgaus tebuvo trys palapinės ir tos pačios su duonom ir bandelėm, nieko daugiau.

Grįžau it musę kandus, bet pasiėmiau siuntinuką ir laiku buvau darželyje. Radau vaikį bevalgantį sriubą (o, fantastika! Jeigu taip kiekvieną kartą, tai išvaduos mane nuo sriubos virimo, nes aš jau neturiu fantazijos tam reikalui… 🙂 ) ir namo jis nė kiek nenorėjo. Po didelių įkalbinėjimų per 20 min. jį šiaip ne taip iškrapščiau. Vaikinas buvo beprotiškai fantastiškai nusiteikęs, o parbėgęs namo iškart griuvo į lovą 🙂 Mmm, gera dienelė 🙂

Nuotrauka iš todayschildren.com